Jaukių švenčių ♥

Ar katinai kalbės per Kūčias?

Ar jūsų katinas su jumis kalbasi? Ne ne, nejuokauju! Klausiu visai rimtai. Nes maniškiai kalbasi. Ir net nereikia laukti Kūčių vakaro, kai jie pradeda tai daryti. Man tik įdomu, ar mes supanašėjame gyvendami kartu, ar aš pasirinkau iš principo plepios veislės katinus, ar tai būdinga kiekvienam ūsuotajam. O gal tiesiog tai priklauso nuo požiūrio to, kuris gyvena su katinais (niekaip nedrįstu parašyti – „katino šeimininkas“ – nes na niekaip aš nesu savo katinų šeimininkė... greičiau draugė, pašnekovė, ta, kuri gyvena po vienu stogu ar dar kaip)? Gal komunikabili asmenybė traukia tokią pat komunikabilią asmenybę?

Na, tarkim, grįžtu aš iš darbo namo. Mane, virsdami pro duris lauk, pasitinka „manieji“ – du vargšiukai katinukai, kurie nuo 6:30 iki 18:00 buvo marinami badu. Suprantu – užtrukau ryškiai per ilgai ir maniškiai arti mirimo: grasina susikrauti daiktus ir išeiti, reiškia nepasitenkinimą, burba, keikiasi, prakeikia, verkia, nekenčia. Ypač vienas. Tas storasis. Jis manęs nekenčia labiau. Antrasis greičiau pritariamasis balsas. Jie susitarė. Storasis primokė plonąjį rėkti, vos aš atidarysiu duris. Tas ir stengiasi visaip kaip nenuvilti draugo. Jam beveik pavyksta. Nes net aš patikėjau, kad abiems vienodai blogai... Einame kartu iki dubenėlių. Jie rypuodami, burbuliuodami, niurzgėdami, gailiai cypaudami, imdami vis aukštesnę natą seka įkandin. Kuo arčiau tikslo, tuo garsas darosi nepakenčiamesnis. Priartėjus iki tikslo pasijaučiu pačiu baisiausiu žmogumi žemėje... beveik pati norėčiau paskambinti gyvūnų teisėmis besirūpinantiems ir prisiduoti... Ir pagaliau! Euforija, tyla, ramybė. Girdisi tik jaukus čepsėjimas. Ir sulig ta akimirka, aš pasidarau visiškai neįdomi. Tol, kol nepasisotina „manieji“. Tada turiu laiko sau – nusirengiu paltus, šalikus, pirštines, nusiaunu batus, įsispiriu į šlepetes... prausiuosi... vakarieniauju... Žodžiu, laimiu laiko savo poreikiams. Bet neilgam. Iki tol, kol anieji du nepatenkintieji pasisotina. Po to jie prausiasi, švarinasi, ilsisi, mėgaujasi savo pilnais pilvais. Tada ritualas toks – turiu jų išklausyti apie dienos įvykius. Hm... manote jie nieko neveikė? Per dieną miegojo? Snaudė iki pat tos akimirkos, kai tik mano raktas atsidūrė namų durų spynoje? Nieko panašaus! Turiu jų klausytis, glostyti, guosti ir džiaugtis. Kasyti paausius, pilvukus. Mane tai veikia raminančiai. Jaučiuosi taip, lyg mano pačios dienos metu patirtos problemos po truputį išgaruoja. Palengva, su kiekvienu anųjų žodžiu, su kiekvienu pamindžikavimu, su kiekvienu mano rankos prisilietimu prie jų kailiukų. Jie taip aiškiai taria žodžius. Išsako tai, ką aš taip puikiai visada žinojau, bet nemokėjau įvardinti. Atrodo, kad jie – tie, kurie ilsėjosi visą dieną – turėdami laiko ir švarią galvą, visą dieną dėliojo mano mintis. Jie viską konspektavo ir tvarkė. O kai grįžau, taip aiškiai viską pateikė. Tampu minkšta ir švelni. Nebepykstu ant tų, kurie įžeidė, nebejaučiu įtampos dėl nebaigtų darbų, mintyse atleidžiu visiems, kurių, buvau tikra, nekęsiu visą likusį gyvenimą. Jaučiu tik meilę ir šilumą. Atrodo, kad apkabinčiau visą žmoniją. Keista... tas katinų monologas verčia mane patikėti, kad viskas gyvenime įmanoma.

Dabar pasakykite, ar kalbate su savo katinais? O gal nebandėte jų suprasti? Gal jie vis stengiasi jums padėti, pasakyti kažką, pranešti žinią, nuraminti, o jūs beviltiški? Pabandykite. Tai veikia kaip terapija. Nesiūlau atsižadėti žmonių draugijos. Negalvokite. Bet pasinaudokite galimybe susidraugauti su savo augintiniais. Jie tik ir laukia progos, kada jūs juos išgirsite.

Šiek tiek apie veislynus

Šiandienos pirmas sniegas, bjaurus oras ankstų rytą ir nuostabi saulė popiet įkvėpė rašyti. 

Su viena kolege, tokia panašiai pamišusia dėl kačių ir turinčia savo veislyną miela moterimi, nesenai diskutavome apie žmonių požiūrį į veislynų atiduodamus suaugusius gyvūnus. Sutarėm, kad būtinai apie tai reiktų parašyti ir paviešinti mūsų požiūrį. Nesitikiu, kad tuo nutrauksiu diskusijas, nepasitenkinimą ar sulauksiu daugiau pritariančių veisėjams. Tiesiog noriu, kad mano nuomonė būtų išdėstyta baltai ant juodo (toks jau tas dizainas čia :) ).

Taigi, nuo pradžių. Pirmiausia noriu jums pristatyti, ką veikia kačių veislynai ir veisėjai apskritai. Visų pirma, jie turi nuolat ir intensyviai domėtis savo pasirinkta veisti kačių veisle - fiziologija, ypatybėmis, gal būt būdingomis ligomis ir t.t., ir pan. Be abejo, jie turi būti gerai susipažinę su veisimo taisyklėmis ir etika - kokį gyvūną galima veisti, kiek kartų, kas kiek laiko, kokias sąlygas reikia išpildyti, kad būtų galima užsiimti veisiamuoju darbu  ir vėl t.t., ir pan. Tam, kad pradėti veisti, reikia išsirinkti pirmuosius savo veislyno gyvūnus. Tad, be abejo, reikia ilgai ir nuodugniai tyrinėti kitų, seniau veikiančių, veislynų darbą, turimus katinus, kraujo linijas ir t.t., ir pan. Tikiuosi, jūs jau supratote, kad tai yra sudėtinga. Norėčiau, kad apie tai galvotumėte, kaip apie labai atsakingą, sudėtingą ir daug laiko atimantį užsiėmimą. Nes, po galais, taip ir yra! Jei yra kitaip - kažką darai netinkamai. 

Tai štai ateina tas išganingasis, ilgai lauktas laikas - pirmasis veislyno gyvūnas! Tuomet kiekvienas pradedantysis puola į euforiją, džiaugiasi taip, lyg jam būtų gimęs vaikas. Aš pati puikiai atsimenu pirmąjį, iš svetur atsivežtą, katiną, kuris tuomet atrodė tobulumo viršūnė. Šiuo atveju aš nekalbu apie meilę gyvūnui (maniškis šiuo atžvilgiu dar iki šiol tobulas). Tai yra tik viena pusė. Be abejo, ji yra ir turi būti visa ko pagrindas. Tačiau veisėjas turi žiūrėti į gyvūnus ne tik kaip į gražius padarėlius. Jis turi mokėti atsirinkti tai, ko jam labiausiai reikia siekiant savo tikslų veisime. Kokie gali būti tikslai? Patys įvairiausi. Tarkim, išveisti patį idealiausią savo veislės atstovą (visiškai nerealus noras, kuris būdingas kiekvienam pradedančiajam), dirbti tik su tam tikrų kraujo linijų gyvūnais, tobulinti tam tikras veislės ypatybes ir t.t., ir pan. Sakysite, kam to reikia? Hm... Tai yra hobis. Žiūrėkite į tai, kaip į bet kokį kitą užsidegimą, aistrą ar siekį. Priimkite tai natūraliai ir nesistenkite paaiškinti :) 

Tai štai, mes jau turime pirmąjį veislyno gyvūną! Pagaliau! 

Tačiau... nuo čia tik prasideda vargai vargeliai... Reikia jį parodyti parodose, tinkamai auginti, toliau intensyviai (gal net dar intensyviau) domėtis veisle, parinkti jam ar jai partnerį ir t.t., ir pan. O tai yra ne tik finansiškai nuostolinga, bet ir verčia susidurti su neviltimi - parodose suvoki, kad tavo išskirtinis, tobulasis katinas yra ne visai jau toks tobulas, partnerio jam ar jai tau niekas nenori patikėti, nes esi žalias ir niekas tavo "veislynėlio" nėra nei girdėjęs, nei regėjęs... ir t.t. ... ir pan. ... kartais atrodo, kad eini, griūni, keliesi, vėl gauni kirtį, vėl keliesi... kartais atrodo, kad nebenori nieko... "meti" viską... susikaupi ir vėl eini... O kur dar intrigos? Apkalbos. Neapykanta. Nepasitenkinimas. Iš tiesų, niekas man nesakė, kai aš "užsimaniau" veislyno, kad katininkų pasaulis yra pakankamai žiaurus. O čia niekas nesiskiria nuo politikos! Bet jums šito nereikia žinoti detaliai - tai niuansai, kurių galėtumėm išvengti, jei būtumėm ne žmonės :) O žmonių tarpe visose srityse atsiranda nesutarimų. 

Žodžiu, ateina diena, kai supranti, kad tau reikia dar vieno gyvūno. Ir jis tiesiog privalo būti geresnis už turimą! O gal net geriausias. Labai norėčiau tikėti, kad visi veislynai kitą gyvūną renkasi dar atsakingiau ir labiau įsigilinę, pasidomėję, būdami protingesni. Tačiau... visko būna. Todėl šis ratas linkęs kartotis... Nenoriu jums pateikti veisėjo, kaip nuolat ieškančio naujų gyvūnų ir nuolat jaučiančio nepasitenkinimą tuo, ką turi. Tačiau, iš dalies, visa tai motyvuoja eiti į priekį, tobulėti. Ir tik tuomet, kai protingai žiūrima į tai, kas daroma, veislyne įsivyrauja harmonija ir būna nustatomas vienas ir pagrindinis tikslas. Tuomet nurimstama ir tendencingai einama link jo. 

Tikiuosi, jūs supratote tai, ką norėjau perteikti savo ilga kalba. Nes ji galėtų būti dar kelis kartus ilgesnė. Mano pačios patirtį verta būtų surašyti į knygą. Tikiu, kad tai pasitarnautų naujokams pradėti savo darbą ir suteiktų vilčių išgyventi :) 

Kaip turėjote suprasti, vieno ar dviejų gyvūnų veislynui negali ir neturi pakakti, kad tęstų savo veiklą ir siektų užsibrėžtų tikslų. Ir, patikėkit, tikslo parduoti palikuonis ir pasipelnyti aš neturėjau omenyje. Išveisti nuostabaus charakterio, kuo arčiau idealios veislei išvaizdos, sveiką gyvūną - štai koks tikslas gali būti kiekvieno veisėjo mintyse. Perduoti savo įdirbį kitiems veislynams, kartu eiti koja kojon, vieningai laikytis etikos principų veisime ir t.t. - štai tokiu siekiu tampa susilieję viso pasaulio katininkų tikslai :) Idealizuoju. Žinau tai. Bet man niekas nesutrukdys galvoti pozityviai. 

Taip, laikui bėgant, namuose atsiranda du, trys, keturi gyvūnai. Tuomet imi suvokti, kad negalėsi toliau dirbti, nes nebegali sau leisti turėti daugiau gyvūnų. Klausiate kodėl? Yra net kelios priežastys. Kuo daugiau kačių namuose, tuo didesnis ligų (ypač užkrečiamų) pavojus. Tikriausiai suprantate, kad veislynas negali laikyti kačių ir katinų vienuose namuose. O ypač kelių katinų krūvoje... Kartu gyvenantys gyvūnai "dėliojasi" į hierarchiją. Tai normalu - taip vyksta ir gamtoje. Yra dominuojantys ir žemiau hierarchijos piramidėje esantys. Jei kačių skaičius labai didelis, dažnai kintantis ar yra vienas ryškus vadas gaujoje, gali kilti problemų tiek su žemiau hierarchijoje esančiais, tiek su vadu. Tiek vieni, tiek kitas gali pradėti žymėti teritoriją (net katės!), kad užsitikrintų savo valdų ribas, jausti didelį stresą (silpnėja imunitetas), jaustis nekomfortabiliai. Ir dar daug dalykų galėčiau paminėti, kas įrodytų, kad namuose negali ir neturi būti daug gyvūnų. Kas tas daug? Priklauso ir nuo gyvenimo sąlygų, aplinkos, žmogaus-šeimininko namie praleidžiamo laiko, gyvūno vidinių savybių (ar jis iš principo jautriau linkęs reaguoti į aplinką ar ramesnis, stabilesnis, mažiau jautrus) ir t.t. mano nuomone, daugiausiai namie gali būti trys keturios veisiamos katės arba vienas veisiamas katinas, kuris gyvena su dviem trim kastruotais gyvūnais. Literatūroje rašoma, kad vienuose namuose rekomenduojama laikyti ne daugiau trijų gyvūnų. Vėl gi, priklauso nuo namų dydžio. 

Dar viena priežastis, kodėl veislyne vyksta gyvūnų rotacija - noras tobulėti, matymas turimuose gyvūnuose trūkumų, siekimas geriausio rezultato. Tuomet kai kurie veisime dalyvavę gyvūnai kastruojami.  

Dabar tikriausiai suprantate, kodėl veislynai turi nuolat ieškoti namų savo gyvūnams - jei ne veisime dalyvausiantiems, tai tiems, kurie jau baigė veisiamąjį darbą ir yra kastruoti. Sakysite, kad tai savanaudiškumas. Tačiau, nei vienas save gerbiantis ir mylintis savo gyvūnus veisėjas neatiduos katės ar katino pirmam pasitaikiusiam. O tai reiškia, kad ieškomi patys geriausi namai ir kiekvieną kartą atsižvelgiama į tas sąlygas, kurios konkrečiam gyvūnui būtų kuo idealiausios. Tai puiki proga neturinčiam pinigų, bet svajojančiam apie konkrečios veislės gyvūną, žmogui įsigyti augintinį nemokamai. Tai puiki proga išmėginti veisiamąjį darbą su nuolat stebinčiu ir visą atsakomybę prisiimančiu kuratoriumi (veisėju), tuo atveju, jei jums būtų patikėtas gyvūnas, dalyvaujantis veisimo programoje. 

Taigi, būkime pakantesni, atviresni, empatiškesni jus supantiems žmonėms. Ir visada išdrįskite daug klausinėti veisėjo, jei ketinate iš jo įsigyti gyvūną. O gal jam reikia jūsų pagalbos?

Higienos įpročiai, auklėjimas ir švara bei taika namuose

Ši savaitė buvo neįtikėtinai užimta. Savaitė, kuri prasidėjo ne nuo pirmadienio, kaip įprasta savaitėms, o nuo šeštadienio - kačių parodos Vilniuje. Mūsų veislyno komanda dalyvavo joje visą savaitgalį ir grįžo laiminga bei "nusikalus" :) Euforijoje esu dar dabar. Nenuostabu, kad nepastebiu besikeičiančio oro, nesielvartauju dėl artėjančio šildymo sezono (visgi galėtų namuose būti šilčiau... bent dėl katinų), nespėjau aktyviai įsitraukti į artėjančių rinkimų ir referendumo aptarinėjimą ir apkalbinėjimą. O būtų pats metas...

Tačiau temą esu jau sugalvojus, tad negaliu sau leisti ilgam atsitraukti nuo blogo (juk jau pažadėta Minervai jį rašyti, o ir prieš save bei pažįstamus nepatogu :) ).

Pakalbėkime apie dažną problemą - katinų ir kačių tuštinimąsi/šlapinimąsi ne vietoje. Kodėl rašau "katinų ir kačių"? Todėl kad tiek vieniems, tiek kitiems tai būdinga. 

Pradėsiu nuo pradžių - kačiuko vaikystės. Didžiausia klaida padaroma, kai mažas kačiukas per anksti atitraukiamas nuo mamos ir atiduodamas naujiesiems šeimininkams. Amžius, kai kačiukas jau gali keisti savo gyvenamąją vietą, būti atitrauktas nuo mamos katės ir pakankamai lengvai adaptuotis naujojoje vietoje yra 3 - 3,5 mėnesio. Išimtys įmanomos tik tada, kai mažylis rastas be mamos ar jo mamai kažkas nutiko - ji negali prižiūrėti savo vaiko(-ų). Net ir tuo atveju, kai katė mama negali maitinti kačiuko (tarkim, nesigamina pienas ar pan.), jam yra geriau būti su ja, šalia savo brolių bei sesučių. Klaidinga manyti, kad kačiuką mama tik maitina ir moko higienos. Kačiuko kūdikystė gali būti sulyginta su mažo žmogučio kūdikyste - aktyviai vyksta ne tik fiziologiniai pokyčiai, bet ir socializacijos procesai. Kačiukas mokosi gyventi: ugdomi jo higienos įgūdžiai, jis mokosi valgyti (ragauti maistą, atsirinkti skaniausią, kramtyti), lakti iš dubenėlio, žaisti su sesėmis bei broliais, mama, aplinkiniais žmonėmis (taip nustatomos ribos, kas galima, o kas nepriimtina), galąstis nagučius į draskyklę ir t.t., ir pan. Visuose šiuose procesuose aktyviai dalyvauja ne tik katė-mama, bet ir žmogus. Klaidinga manyti, kad katė-mama išmoko savo kačiukus visko pati. Be abejo, yra supermamyčių, kurios tikrai labai atsakingai žiūri į savo vaikų ugdymą, bet yra ir tokių, į kurių "auklėjimą" reikia įsikišti ir net stipriai pakoreguoti jį :) Taigi, žmogus yra atsakingas už savo katės atsivedamus kačiukus pradedant nuo jų sveikatos ir baigiant jų socializacija, adaptacija ir auklėjimu.

Kačiukas, kuris augo kartu su savo mama ir broliukais bei sesutėmis iki 3-3,5 mėnesio amžiaus bei buvo prižiūrimas žmogaus (katės šeimininko) ir nuosekliai mokomas higienos, neturėtų rodyti netinkamo elgesio suaugusiame amžiuje. 

Ką vadinu "higienos mokymu"? Tai yra kačiukų mokymas naudotis wc dėžute su kraiku. Kaip to mokyti? Maždaug mėnesio amžiaus kačiukas jau gali būti mokomas naudotis wc dėžute. Dėžutė turi būti nedidelė ir patogi įlipti (žemais kraštais). Kraikas joje turi būti natūralus ir minkštas (geriausiai pjuveninis, skirtas mažiems kačiukams). 

 

Reiktų stebėti kačiuką (ypač jam pavalgius bei atsigėrus, po miego ar po aktyvesnių žaidimų) ir neleisti jam šlapintis ar tuštintis bet kur. Kai tik kačiukas ima neramiai ieškoti vietos savo "reikaliukui", švelniai paimate jį ir įkeliate į wc dėžutę bei stengiatės švelniai jį ten sulaikyti, kol nebus atliktas "šventas reikalas". Tuomet giriate jį, glostote ir visaip kaip rodote, koks didvyris jis yra. Dažniausiai to nereikia kartoti ilgai, nes jau po trijų keturių tokių kartų mažylis puikiai supranta, ko iš jo laukiama ir norima. Kartais kantrybės reikia daugiau, bet nuo to labai priklausys, kaip kačiukas elgsis ateityje, todėl patariu būti kantriems ir žiūrėti į tai atsakingai. Jokiu būdu negalima kačiuko mušti ar kitaip bausti, jei pamatėte, kad jis netinkamoje vietoje šlapinasi ar tuštinasi! Griežtai draudžiama murkdyti jų snukučius į šlapimą ar išmatas (to negalima daryti tiek su mažais kačiukais, tiek su suaugusiais katinais)! Tai ne tik kad neveiksminga, bet ir kenksminga Jūsų santykiams su gyvūnu...

Dar vienas dalykas, kurį reiktų žinoti - kuo mažiau erdvės turi kačiukai, tuo saugiau jie jaučiasi ir tuo greičiau mokosi. Mažoje erdvėje greičiau randama wc dėžutė ir greičiau išmokstama ja naudotis. Erdvę galima didinti palaipsniui, nesuteikiant galimybės kačiukams žaisti kambariuose, kur stovi minkšti baldai ar kilimai - čia "nelaimės" dažniausiai ir atsitinka. 

Nepamirškite, kad mažoje erdvėje mažam kačiukui yra žymiai saugiau tada, kai Jūs neturite galimybės jo stebėti. 

 

Net jei įsigijote kačiuką tinkamo amžiaus, nepamirškite, kad naujuose namuose negalima jo palikti likimo valioje. Kai tik kačiuką atsivešite namo, aprodykite jam teritoriją. O svarbiausia - parodykite jam, kur stovi jo wc dėžutė! Tai turėtų būti pirmasis ekskursijos "taškas". Naujuose namuose taip pat turėtų galioti teritorijos ribojimo taisyklė. Tol, kol įsitikinsite, kad kačiukas žino, kur jo wc dėžutė ir matysite, kad jis orientuojasi naujoje aplinkoje, nebijo Jūsų ir Jūsų šeimos narių, valgo ir geria. 

Ir vėl. Net jei kačiukas buvo švaruolis nuo pat mažumės, jis gali pradėti žymėti savo teritoriją subrendus. Taigi, nelaukite to ir sterilizuokite kates bei kastruokite katinus iki jiems subręstant lytiškai. Kada tai yra? Nesu veterinarė, bet mano ir kompetentingų veterinarų nuomonės sutampa, kad jau šešių mėnesių amžiaus gyvūnas turėtų būti sterilizuojamas/kastruojamas. Taip iš anksto išvengsite blogo įpročio žymėti teritoriją. Tikrai dar kalbėsiu ateityje apie sterilizacijos/kastracijos teigiamas puses ir apie tai, kaip lytinis brendimas gali įtakoti gyvūno elgesį. Todėl nebesiplėsiu šį kartą ir paliksiu medžiagos kitam blogo įrašui apie "kovą su netinkamu katino elgesiu" suaugusiame amžiuje. Nes auklėti niekada ne vėlu. Svarbiausia žinoti, kaip tai teisingai daryti ir turėti kantrybės, užsispyrimo bei jausti didžiulę meilę savo gyvūnui tai darant.

P.S. beje, Jums derėtų labai gerai pagalvoti ar Jūs norite katino savo namuose apskritai, prieš įsigyjant gyvūną.

Skiriu tiems, kurie jaučia metų laikus

Kodėl rašau "jaučia"? Kodėl manau, kad yra nejaučiančių? Nes yra žmonių, kurie pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą tiesiog pragyvena, praleidžia, praegzistuoja. Jie keičia basutes į botus, marškinėlius į megztinį, pliką galvą ima dengti kepure, tačiau nelabai gilinasi, kas gi vyksta aplinkui. O gamta siaučia, duodasi, nerimsta, gyvena, sudeda, daugina ir atima, skleidžia kvapus, maino spalvas, augina ir skina, gamina ir naikina. Ima svaigti galva, kai pradedu gilintis, koks mechanizmas užvestas. Suspurda širdis supratus, kad esu to mechanizmo dalelė. Mažyčiu sraigteliu miela būti! Šioje sistemoje - detalioje, tikslioje, nuoseklioje - imu jaustis vietoje ir laiku. Čia ir dabar. Viskas gražu, jei priimi atviromis akimis ir širdimi!

Ėt. Apie gamtos virsmus ir žmogaus rolę juose galima būtų šnekėti be paliovos. Šį kartą noriu išsakyti savo nuomonę apie kates ir jausmus, emocijas, nuotaikas. Ar katės jaučia sezoniškumus? Ar jos gali sirgti depresija? Ar jos jaučia tai, kad gyvenimas bėga?

Žinot, visada sakiau ir sakysiu, kad katės - ne žmonės, jos nejaučia tokių žemų jausmų kaip kerštas, neapykanta, pagieža. Ir tikrai ne dėl išgyvenamų jausmų tavo katinas primy*o į tavo mylimojo batus ;) Ne dėl to, kad pavydėjo tavęs ir nekentė Jo. Taip jau yra, kad vyriškas prakaito kvapas yra artimiausias tam, kurį pačios katės palieka, kaip savo teritorijos kvapą. Tai visiškai normalu gamtoje - žymėti savo teritoriją. Čia mano namai, čia mano guolis, čia mano šeimininkas - mąsto katinas. Čia mano žmona, čia mano vaikai, čia mano mašina, čia mano butas/namas/ garažas ir t.t., ir pan. - mąsto žmogus (vyras). Tik katinas neturi kitų būdų įrodyti žodžio "mano" svarbą. Taigi, jis daro tai, ką daro - pažymi. Beje, klaidinga manyti, kad teritorijos žymėjimas yra būdingas tik vyriškos lyties katinams. Katės ne ką prasčiau tai daro ir nė per plauką neatsilieka nuo vyriškių! Bet apie tai irgi dar kalbėsime. 

Taigi, nuo šiol mano nuomonė yra oficiali ir užrašyta - katės nejaučia žmogiškų žemų jausmų - pagiežos, neapykantos, pykčio. O ar joms būdinga depresija? Liūdesys?

Man, kaip psichologei pagal profesiją, pirmiausiai norėtųsi apibrėžti, kas tai yra depresija. Pernelyg jau dažnai švaistomasi šiuo terminu. Ir dažniausiai tai daroma visai nepagrįstai... Depresijai būdingi trys bruožai, kurie turi pasireikšti vienu metu, kad būtų galima nustatyti diagnozę (beje, nustatinėti diagnozės sau nevertėtų ;)): valios nebuvimas, prislėgta nuotaika bei malonumo jausmo išnykimas. Jei vis dar manote, kad sergate depresija, atsakykite į vieną paprastą mano klausimą - ar šiandien atsikėlėte iš lovos? Jei atsakymas "taip", nusiraminkite - Jūs nesergate jokia ten depresija. Su kuo Jus ir sveikinu!

Taigi, mano nuomone, katės neserga depresija. Tik neburbėkite, palaukite - paaiškinsiu. Jos tikrai gali atrodyti neramios, liūdnos, apatiškos. Jei taip yra, pasižiūrėkite į veidrodį. Ką matote? Surūgusį, papilkėjusį, išsigandusį, pervargusį, nelaimingą, pasimetusį, susiraukusį save? Katės - Jūsų sielos atspindys. Niekas taip gerai neveikia katės "nuotaikos", kaip Jūsų nuotaika. Vis dar netikite? Išsivirkite sau arbatos, atsisėskite trumpam prie lango, pasiimkite arbatos puodelį į rankas. Žiūrėkite pro langą tol, kol mintis apie darbus pakeis mintys, kad dar niekada nematėte tokio spalvingo rudens, leiskite sau ramiai stebėti lietaus lašelius, nuo žvarbaus oro krūpčiojančius lapelius. Dabar prisiminkite, kad esate šiltuose namuose su šiltu puodeliu arbatos. O Jūsų katinas, ko gero, jau senai murkia Jums ant kelių. Ir jo "depresijos" nebeliko nė padujų. Ūsuotasis tiesiog nutaikė proga pasidžiaugti Jūsų ramybe.

Ramybės Jums ir mažyčių ramių akimirkų Jūsų katinams ant Jūsų kelių :)

Įžanga į temą apie kates ir depresiją

...rikiuoju mintis. Kaip kareivius. Pirmiausiai pagal ūgį – aukščiausios eina pirmiau, tada žemesnės, o galiausiai vos įžiūrimos, miniatiūrinės. Sunkiausia su pirmosiomis. Jos vangiai stoja į eilę, muistosi, darosi neaišku, kuri iš jų aukštesnė už kitą. Jos tokios nerangios, lėtos, apatiškos. Tos mažosios vis užbėga  į priekį ir stengiasi trukdyti man. Metu šį reikalą.

Galvoju, kad protingiau būti jas supilti į stiklainius. Į didesniuosius supilu stambias, groblėtas, atsikišusiais kraštais, aštrias ir nepaslankias. Į vidutinius – trapias, grakščias, nugludintas metų, ryškias ir šviesias. Į mažuosius – pastelines, mažų žirnelių pavidalu, minkštutes, spalvotas. Dėlioju jas į lentynėles, pamažu, neužtikrintai. Pirmiausiai pagal dydį, tūrį, svorį, tada pagal sudėtį, spalvą... pasiklystu... susimąstau... Nusprendžiu, kad lentynėlės, kuriose dėlioju stiklainius, pernelyg dulkėtos. Viską ištraukiu, braukiu per jas šluoste, trinu, valau, gramdau, vėl trinu. Tada imuosi stiklainių vėl. Vargas su jais. Keičiu sistemą – nuotaika, diena, istorija, namai, darbas, draugai... kokią sistemą pasirinkti? Kas eina pirmiau? Kas galiausiai? Viską išpilu iš stiklainių krūvon, maišau rankomis aštrias, groblėtas, šiurkščias mintis, kartais pirštai užkliūna už minkšto, šilto apskritimėlio, tarsi liestum įkaitusi nuo saulės akmenėlį pajūryje...  pravirkstu... kaip sudėliosiu viską atgal? Ašaros pupsi į masę. Lydosi džiaugsmas su liūdesiu, harmonija su chaosu, nerimas su saugumo jausmu, šeima, draugai, darbas susipina, paskęsta... kartais pasikukčiodama garsiai išsakau prisimintus minčių pavadinimus ir vėl bandau pirštais sulipdyti juos atgal. Bergždžiai.

Šaukiuosi pagalbos. Rėkiu, pykstu, daužausi po kambarius, plaku save už tai, kad susijaukiau, kad leidau įsivyrauti betvarkei, kad esu niekam tikusi. Tada gailiu savęs, guodžiu, skatinu bandyti vėl. Taip be galo. Kol visiškai išsenku. Tada krentu žemėn ir užmiegu. Tokiu giliu, tamsiu miegu. Be sapnų, be spalvų. Iš kur tai bus, jei visas savo mintis sujaukiau?!

Pakylu tokia šviesi, tuščia. Švariai tuščia. Visiškai nieko viduje nėra. Erdvė, jaukumas, ramybė. Galėčiau taip gyventi amžiais! Atlyžtu. Prisimenu išbertas mintis. Susemiu jas gan atsainiai. Supilu į žalvarinį indą ir pavožiu dideliu akmeniniu dangčiu. Atleidžiu sau viską. Nusprendžiu pamiršti savo silpnumą. Su palengvėjimu žiūriu, kaip vėjas nupučia paskutinius nesusemtus likučius minčių, kurias vakar taip branginau, o šiandien jos man nebereikšmingos. Aš net džiaugiuosi, kad dalies jų nebepamenu, kad jos persipynė ir susimaišė, kad smulkiąsias išpūtė amžiams. Taip smagu žiūrėti į saulę tuščia galva! Tik staiga. Viena po kitos į galvą ėmė rinktis KITOS mintys...

Dieną kaip ši tiesiog būtina praleisti nuo pradžių iki galo :) Kitaip sakant - mėgaukitės ja taip, kaip tai moka daryti katinai. Linkėjimai nuo maniškių!

Kai norisi šiek tiek tvarkos

Nemanykite, kad esu viena tų moteriškių, kurios leidžia katėms valgyti iš savo lėkštės arba miegoti savo lovoje. Tačiau kai kurie dalykai būdingi katininkams tikrai yra būdingi ir man. Tarkim, lankydamasi svečioje šalyje dairausi gyvūnų prekių parduotuvių ir nepraleidžiu progos nupirkti saviškiams "šio bei to", visada leidžiu paragauti saviesiems katogurmanams pelėsinio sūrio, man patinka savaitgaliniai snūstelėjimai kartu su ūsuotaisiais panosėje ir t.t., ir pan. Apie ribas, ką galima daryti, o kas jau kenkia santykiams su Jūsų katinu, dar tikrai rašysiu. Pakalbėkime geriau apie tai, ko vertėtų neleisti daryti katinui iš viso. 

Nemažai problemų kyla, kai katinas laipioja virtuvinėmis spintelėmis, valgomojo stalu ar nardo tarp lėkščių (nesvarbu ar jos pilnos ar jau sudėtos kriauklėje). Tai natūralus kačių elgesys gamtoje - smalsumas įgimta jų savybė. Ir net jei tai pakenčiama Jums, tai nebūtinai atrodys estetiškai Jūsų svečiams ar giminiečiams... O jei jie dar ras plaukų savo patiekaluose! Be abejo, visada galite naudotis lozungu, kad Jūsų namuose - Jūsų tvarka, bet... gali atsitikti taip, kad liksite vienas... su savo katinu... Nebent Jūs to norite :)

Taigi, apsiginkluokite kantrybe ir pradėkite auklėjamuosius darbus jau dabar. Be abejo, tai daryti reikėjo nuo mažumės (apie tai irgi dar rašysiu), bet geriau vėliau, nei niekada. Tam bus reikalingas vandens purkštuvas. Kuo ilgesne ir stipresne srove jis galės "šaudyti", tuo patogiau jums. Pripildykite jį vandens ir laukite... kol Jūsų katinas priartės prie vietos, prie kurios jam nedera būti. Tada purkškite! Esmė tame, kad paprastai katinams nepatinka vanduo. Pliusas tame, kad ne Jūs būsite tas Blogasis katino akyse - Jūsų santykiams tai nepakenks.Galimybė tokia, kad po kelių tokių papurškimų katinas supras, kad geriau ten neiti. Tačiau visada yra tokių katinų, kurie nebijo vandens ar yra tiesiog iš sunkiai auklėjamųjų serijos... Tuomet lieka variantas - SSScat.

Pasižiūrėkite patys ;) 

Šį prietaisą galima įsigyti ebay, amazon.com aukcionuose ar užsieninėse gyvūnų prekių parduotuvėse, kurios siunčia prekes į Lietuvą. Sėkmės! 

Lauksiu pasidalinimo patirtimi, kaip Jūs auklėjate savo kates :)

Danielius liūtų urve

Tikrai ne apie liūtus rašyti ruošiuosi. Bet kartais tarp savų gyvūnų mes pasijaučiam lyg danieliai įmesti liūtų urvan... išgyvensim ar žūsim? ...išspręsim problemą ar pasiduosim?

P.P.Rubensas "Danielius liūtų urve"

Jau dešimt metų gyvenu su katėmis ir su malonumu stebiu ir studijuoju jų elgseną. Panašiai tiek laiko konsultuoju kitus jų auklėjimo ir kitais gyvenimiškais klausimais. Pamaniau, kodėl gi ne metas tai palengva surašyti į vieną ir visiems lengvai pasiekiamą vietą? Todėl nuo šiol bandysiu susisteminti tai, ką nešiojuosi galvoje ir ko esu dažniausiai klausiama kačių mylėtojų-augintojų-sugyventinių.

P.S. Ačiū Minervai, po kurios jau n-tojo paskatinimo rašyti blogą, tai padariau :)

P.S.S. Visada lauksiu Jūsų pačių siūlomų temų ar aktualių klausimų.