...rikiuoju mintis. Kaip kareivius. Pirmiausiai pagal ūgį – aukščiausios eina pirmiau, tada žemesnės, o galiausiai vos įžiūrimos, miniatiūrinės. Sunkiausia su pirmosiomis. Jos vangiai stoja į eilę, muistosi, darosi neaišku, kuri iš jų aukštesnė už kitą. Jos tokios nerangios, lėtos, apatiškos. Tos mažosios vis užbėga į priekį ir stengiasi trukdyti man. Metu šį reikalą.
Galvoju, kad protingiau būti jas supilti į stiklainius. Į didesniuosius supilu stambias, groblėtas, atsikišusiais kraštais, aštrias ir nepaslankias. Į vidutinius – trapias, grakščias, nugludintas metų, ryškias ir šviesias. Į mažuosius – pastelines, mažų žirnelių pavidalu, minkštutes, spalvotas. Dėlioju jas į lentynėles, pamažu, neužtikrintai. Pirmiausiai pagal dydį, tūrį, svorį, tada pagal sudėtį, spalvą... pasiklystu... susimąstau... Nusprendžiu, kad lentynėlės, kuriose dėlioju stiklainius, pernelyg dulkėtos. Viską ištraukiu, braukiu per jas šluoste, trinu, valau, gramdau, vėl trinu. Tada imuosi stiklainių vėl. Vargas su jais. Keičiu sistemą – nuotaika, diena, istorija, namai, darbas, draugai... kokią sistemą pasirinkti? Kas eina pirmiau? Kas galiausiai? Viską išpilu iš stiklainių krūvon, maišau rankomis aštrias, groblėtas, šiurkščias mintis, kartais pirštai užkliūna už minkšto, šilto apskritimėlio, tarsi liestum įkaitusi nuo saulės akmenėlį pajūryje... pravirkstu... kaip sudėliosiu viską atgal? Ašaros pupsi į masę. Lydosi džiaugsmas su liūdesiu, harmonija su chaosu, nerimas su saugumo jausmu, šeima, draugai, darbas susipina, paskęsta... kartais pasikukčiodama garsiai išsakau prisimintus minčių pavadinimus ir vėl bandau pirštais sulipdyti juos atgal. Bergždžiai.
Šaukiuosi pagalbos. Rėkiu, pykstu, daužausi po kambarius, plaku save už tai, kad susijaukiau, kad leidau įsivyrauti betvarkei, kad esu niekam tikusi. Tada gailiu savęs, guodžiu, skatinu bandyti vėl. Taip be galo. Kol visiškai išsenku. Tada krentu žemėn ir užmiegu. Tokiu giliu, tamsiu miegu. Be sapnų, be spalvų. Iš kur tai bus, jei visas savo mintis sujaukiau?!
Pakylu tokia šviesi, tuščia. Švariai tuščia. Visiškai nieko viduje nėra. Erdvė, jaukumas, ramybė. Galėčiau taip gyventi amžiais! Atlyžtu. Prisimenu išbertas mintis. Susemiu jas gan atsainiai. Supilu į žalvarinį indą ir pavožiu dideliu akmeniniu dangčiu. Atleidžiu sau viską. Nusprendžiu pamiršti savo silpnumą. Su palengvėjimu žiūriu, kaip vėjas nupučia paskutinius nesusemtus likučius minčių, kurias vakar taip branginau, o šiandien jos man nebereikšmingos. Aš net džiaugiuosi, kad dalies jų nebepamenu, kad jos persipynė ir susimaišė, kad smulkiąsias išpūtė amžiams. Taip smagu žiūrėti į saulę tuščia galva! Tik staiga. Viena po kitos į galvą ėmė rinktis KITOS mintys...
