2012 m. spalio 26 d.

Šiek tiek apie veislynus

Šiandienos pirmas sniegas, bjaurus oras ankstų rytą ir nuostabi saulė popiet įkvėpė rašyti. 
Su viena kolege, tokia panašiai pamišusia dėl kačių ir turinčia savo veislyną miela moterimi, nesenai diskutavome apie žmonių požiūrį į veislynų atiduodamus suaugusius gyvūnus. Sutarėm, kad būtinai apie tai reiktų parašyti ir paviešinti mūsų požiūrį. Nesitikiu, kad tuo nutrauksiu diskusijas, nepasitenkinimą ar sulauksiu daugiau pritariančių veisėjams. Tiesiog noriu, kad mano nuomonė būtų išdėstyta baltai ant juodo (toks jau tas dizainas čia :) ).
Taigi, nuo pradžių. Pirmiausia noriu jums pristatyti, ką veikia kačių veislynai ir veisėjai apskritai. Visų pirma, jie turi nuolat ir intensyviai domėtis savo pasirinkta veisti kačių veisle - fiziologija, ypatybėmis, gal būt būdingomis ligomis ir t.t., ir pan. Be abejo, jie turi būti gerai susipažinę su veisimo taisyklėmis ir etika - kokį gyvūną galima veisti, kiek kartų, kas kiek laiko, kokias sąlygas reikia išpildyti, kad būtų galima užsiimti veisiamuoju darbu  ir vėl t.t., ir pan. Tam, kad pradėti veisti, reikia išsirinkti pirmuosius savo veislyno gyvūnus. Tad, be abejo, reikia ilgai ir nuodugniai tyrinėti kitų, seniau veikiančių, veislynų darbą, turimus katinus, kraujo linijas ir t.t., ir pan. Tikiuosi, jūs jau supratote, kad tai yra sudėtinga. Norėčiau, kad apie tai galvotumėte, kaip apie labai atsakingą, sudėtingą ir daug laiko atimantį užsiėmimą. Nes, po galais, taip ir yra! Jei yra kitaip - kažką darai netinkamai. 
Tai štai ateina tas išganingasis, ilgai lauktas laikas - pirmasis veislyno gyvūnas! Tuomet kiekvienas pradedantysis puola į euforiją, džiaugiasi taip, lyg jam būtų gimęs vaikas. Aš pati puikiai atsimenu pirmąjį, iš svetur atsivežtą, katiną, kuris tuomet atrodė tobulumo viršūnė. Šiuo atveju aš nekalbu apie meilę gyvūnui (maniškis šiuo atžvilgiu dar iki šiol tobulas). Tai yra tik viena pusė. Be abejo, ji yra ir turi būti visa ko pagrindas. Tačiau veisėjas turi žiūrėti į gyvūnus ne tik kaip į gražius padarėlius. Jis turi mokėti atsirinkti tai, ko jam labiausiai reikia siekiant savo tikslų veisime. Kokie gali būti tikslai? Patys įvairiausi. Tarkim, išveisti patį idealiausią savo veislės atstovą (visiškai nerealus noras, kuris būdingas kiekvienam pradedančiajam), dirbti tik su tam tikrų kraujo linijų gyvūnais, tobulinti tam tikras veislės ypatybes ir t.t., ir pan. Sakysite, kam to reikia? Hm... Tai yra hobis. Žiūrėkite į tai, kaip į bet kokį kitą užsidegimą, aistrą ar siekį. Priimkite tai natūraliai ir nesistenkite paaiškinti :) 
Tai štai, mes jau turime pirmąjį veislyno gyvūną! Pagaliau! 
Tačiau... nuo čia tik prasideda vargai vargeliai... Reikia jį parodyti parodose, tinkamai auginti, toliau intensyviai (gal net dar intensyviau) domėtis veisle, parinkti jam ar jai partnerį ir t.t., ir pan. O tai yra ne tik finansiškai nuostolinga, bet ir verčia susidurti su neviltimi - parodose suvoki, kad tavo išskirtinis, tobulasis katinas yra ne visai jau toks tobulas, partnerio jam ar jai tau niekas nenori patikėti, nes esi žalias ir niekas tavo "veislynėlio" nėra nei girdėjęs, nei regėjęs... ir t.t. ... ir pan. ... kartais atrodo, kad eini, griūni, keliesi, vėl gauni kirtį, vėl keliesi... kartais atrodo, kad nebenori nieko... "meti" viską... susikaupi ir vėl eini... O kur dar intrigos? Apkalbos. Neapykanta. Nepasitenkinimas. Iš tiesų, niekas man nesakė, kai aš "užsimaniau" veislyno, kad katininkų pasaulis yra pakankamai žiaurus. O čia niekas nesiskiria nuo politikos! Bet jums šito nereikia žinoti detaliai - tai niuansai, kurių galėtumėm išvengti, jei būtumėm ne žmonės :) O žmonių tarpe visose srityse atsiranda nesutarimų. 
Žodžiu, ateina diena, kai supranti, kad tau reikia dar vieno gyvūno. Ir jis tiesiog privalo būti geresnis už turimą! O gal net geriausias. Labai norėčiau tikėti, kad visi veislynai kitą gyvūną renkasi dar atsakingiau ir labiau įsigilinę, pasidomėję, būdami protingesni. Tačiau... visko būna. Todėl šis ratas linkęs kartotis... Nenoriu jums pateikti veisėjo, kaip nuolat ieškančio naujų gyvūnų ir nuolat jaučiančio nepasitenkinimą tuo, ką turi. Tačiau, iš dalies, visa tai motyvuoja eiti į priekį, tobulėti. Ir tik tuomet, kai protingai žiūrima į tai, kas daroma, veislyne įsivyrauja harmonija ir būna nustatomas vienas ir pagrindinis tikslas. Tuomet nurimstama ir tendencingai einama link jo. 
Tikiuosi, jūs supratote tai, ką norėjau perteikti savo ilga kalba. Nes ji galėtų būti dar kelis kartus ilgesnė. Mano pačios patirtį verta būtų surašyti į knygą. Tikiu, kad tai pasitarnautų naujokams pradėti savo darbą ir suteiktų vilčių išgyventi :) 
Kaip turėjote suprasti, vieno ar dviejų gyvūnų veislynui negali ir neturi pakakti, kad tęstų savo veiklą ir siektų užsibrėžtų tikslų. Ir, patikėkit, tikslo parduoti palikuonis ir pasipelnyti aš neturėjau omenyje. Išveisti nuostabaus charakterio, kuo arčiau idealios veislei išvaizdos, sveiką gyvūną - štai koks tikslas gali būti kiekvieno veisėjo mintyse. Perduoti savo įdirbį kitiems veislynams, kartu eiti koja kojon, vieningai laikytis etikos principų veisime ir t.t. - štai tokiu siekiu tampa susilieję viso pasaulio katininkų tikslai :) Idealizuoju. Žinau tai. Bet man niekas nesutrukdys galvoti pozityviai. 
Taip, laikui bėgant, namuose atsiranda du, trys, keturi gyvūnai. Tuomet imi suvokti, kad negalėsi toliau dirbti, nes nebegali sau leisti turėti daugiau gyvūnų. Klausiate kodėl? Yra net kelios priežastys. Kuo daugiau kačių namuose, tuo didesnis ligų (ypač užkrečiamų) pavojus. Tikriausiai suprantate, kad veislynas negali laikyti kačių ir katinų vienuose namuose. O ypač kelių katinų krūvoje... Kartu gyvenantys gyvūnai "dėliojasi" į hierarchiją. Tai normalu - taip vyksta ir gamtoje. Yra dominuojantys ir žemiau hierarchijos piramidėje esantys. Jei kačių skaičius labai didelis, dažnai kintantis ar yra vienas ryškus vadas gaujoje, gali kilti problemų tiek su žemiau hierarchijoje esančiais, tiek su vadu. Tiek vieni, tiek kitas gali pradėti žymėti teritoriją (net katės!), kad užsitikrintų savo valdų ribas, jausti didelį stresą (silpnėja imunitetas), jaustis nekomfortabiliai. Ir dar daug dalykų galėčiau paminėti, kas įrodytų, kad namuose negali ir neturi būti daug gyvūnų. Kas tas daug? Priklauso ir nuo gyvenimo sąlygų, aplinkos, žmogaus-šeimininko namie praleidžiamo laiko, gyvūno vidinių savybių (ar jis iš principo jautriau linkęs reaguoti į aplinką ar ramesnis, stabilesnis, mažiau jautrus) ir t.t. mano nuomone, daugiausiai namie gali būti trys keturios veisiamos katės arba vienas veisiamas katinas, kuris gyvena su dviem trim kastruotais gyvūnais. Literatūroje rašoma, kad vienuose namuose rekomenduojama laikyti ne daugiau trijų gyvūnų. Vėl gi, priklauso nuo namų dydžio. 
Dar viena priežastis, kodėl veislyne vyksta gyvūnų rotacija - noras tobulėti, matymas turimuose gyvūnuose trūkumų, siekimas geriausio rezultato. Tuomet kai kurie veisime dalyvavę gyvūnai kastruojami.  
Dabar tikriausiai suprantate, kodėl veislynai turi nuolat ieškoti namų savo gyvūnams - jei ne veisime dalyvausiantiems, tai tiems, kurie jau baigė veisiamąjį darbą ir yra kastruoti. Sakysite, kad tai savanaudiškumas. Tačiau, nei vienas save gerbiantis ir mylintis savo gyvūnus veisėjas neatiduos katės ar katino pirmam pasitaikiusiam. O tai reiškia, kad ieškomi patys geriausi namai ir kiekvieną kartą atsižvelgiama į tas sąlygas, kurios konkrečiam gyvūnui būtų kuo idealiausios. Tai puiki proga neturinčiam pinigų, bet svajojančiam apie konkrečios veislės gyvūną, žmogui įsigyti augintinį nemokamai. Tai puiki proga išmėginti veisiamąjį darbą su nuolat stebinčiu ir visą atsakomybę prisiimančiu kuratoriumi (veisėju), tuo atveju, jei jums būtų patikėtas gyvūnas, dalyvaujantis veisimo programoje. 
Taigi, būkime pakantesni, atviresni, empatiškesni jus supantiems žmonėms. Ir visada išdrįskite daug klausinėti veisėjo, jei ketinate iš jo įsigyti gyvūną. O gal jam reikia jūsų pagalbos?



2012 m. spalio 11 d.

Higienos įpročiai, auklėjimas ir švara bei taika namuose

Ši savaitė buvo neįtikėtinai užimta. Savaitė, kuri prasidėjo ne nuo pirmadienio, kaip įprasta savaitėms, o nuo šeštadienio - kačių parodos Vilniuje. Mūsų veislyno komanda dalyvavo joje visą savaitgalį ir grįžo laiminga bei "nusikalus" :) Euforijoje esu dar dabar. Nenuostabu, kad nepastebiu besikeičiančio oro, nesielvartauju dėl artėjančio šildymo sezono (visgi galėtų namuose būti šilčiau... bent dėl katinų), nespėjau aktyviai įsitraukti į artėjančių rinkimų ir referendumo aptarinėjimą ir apkalbinėjimą. O būtų pats metas...
Tačiau temą esu jau sugalvojus, tad negaliu sau leisti ilgam atsitraukti nuo blogo (juk jau pažadėta Minervai jį rašyti, o ir prieš save bei pažįstamus nepatogu :) ).
Pakalbėkime apie dažną problemą - katinų ir kačių tuštinimąsi/šlapinimąsi ne vietoje. Kodėl rašau "katinų ir kačių"? Todėl kad tiek vieniems, tiek kitiems tai būdinga. 
Pradėsiu nuo pradžių - kačiuko vaikystės. Didžiausia klaida padaroma, kai mažas kačiukas per anksti atitraukiamas nuo mamos ir atiduodamas naujiesiems šeimininkams. Amžius, kai kačiukas jau gali keisti savo gyvenamąją vietą, būti atitrauktas nuo mamos katės ir pakankamai lengvai adaptuotis naujojoje vietoje yra 3 - 3,5 mėnesio. Išimtys įmanomos tik tada, kai mažylis rastas be mamos ar jo mamai kažkas nutiko - ji negali prižiūrėti savo vaiko(-ų). Net ir tuo atveju, kai katė mama negali maitinti kačiuko (tarkim, nesigamina pienas ar pan.), jam yra geriau būti su ja, šalia savo brolių bei sesučių. Klaidinga manyti, kad kačiuką mama tik maitina ir moko higienos. Kačiuko kūdikystė gali būti sulyginta su mažo žmogučio kūdikyste - aktyviai vyksta ne tik fiziologiniai pokyčiai, bet ir socializacijos procesai. Kačiukas mokosi gyventi: ugdomi jo higienos įgūdžiai, jis mokosi valgyti (ragauti maistą, atsirinkti skaniausią, kramtyti), lakti iš dubenėlio, žaisti su sesėmis bei broliais, mama, aplinkiniais žmonėmis (taip nustatomos ribos, kas galima, o kas nepriimtina), galąstis nagučius į draskyklę ir t.t., ir pan. Visuose šiuose procesuose aktyviai dalyvauja ne tik katė-mama, bet ir žmogus. Klaidinga manyti, kad katė-mama išmoko savo kačiukus visko pati. Be abejo, yra supermamyčių, kurios tikrai labai atsakingai žiūri į savo vaikų ugdymą, bet yra ir tokių, į kurių "auklėjimą" reikia įsikišti ir net stipriai pakoreguoti jį :) Taigi, žmogus yra atsakingas už savo katės atsivedamus kačiukus pradedant nuo jų sveikatos ir baigiant jų socializacija, adaptacija ir auklėjimu.
Kačiukas, kuris augo kartu su savo mama ir broliukais bei sesutėmis iki 3-3,5 mėnesio amžiaus bei buvo prižiūrimas žmogaus (katės šeimininko) ir nuosekliai mokomas higienos, neturėtų rodyti netinkamo elgesio suaugusiame amžiuje. 
Ką vadinu "higienos mokymu"? Tai yra kačiukų mokymas naudotis wc dėžute su kraiku. Kaip to mokyti? Maždaug mėnesio amžiaus kačiukas jau gali būti mokomas naudotis wc dėžute. Dėžutė turi būti nedidelė ir patogi įlipti (žemais kraštais). Kraikas joje turi būti natūralus ir minkštas (geriausiai pjuveninis, skirtas mažiems kačiukams). 
 
Reiktų stebėti kačiuką (ypač jam pavalgius bei atsigėrus, po miego ar po aktyvesnių žaidimų) ir neleisti jam šlapintis ar tuštintis bet kur. Kai tik kačiukas ima neramiai ieškoti vietos savo "reikaliukui", švelniai paimate jį ir įkeliate į wc dėžutę bei stengiatės švelniai jį ten sulaikyti, kol nebus atliktas "šventas reikalas". Tuomet giriate jį, glostote ir visaip kaip rodote, koks didvyris jis yra. Dažniausiai to nereikia kartoti ilgai, nes jau po trijų keturių tokių kartų mažylis puikiai supranta, ko iš jo laukiama ir norima. Kartais kantrybės reikia daugiau, bet nuo to labai priklausys, kaip kačiukas elgsis ateityje, todėl patariu būti kantriems ir žiūrėti į tai atsakingai. Jokiu būdu negalima kačiuko mušti ar kitaip bausti, jei pamatėte, kad jis netinkamoje vietoje šlapinasi ar tuštinasi! Griežtai draudžiama murkdyti jų snukučius į šlapimą ar išmatas (to negalima daryti tiek su mažais kačiukais, tiek su suaugusiais katinais)! Tai ne tik kad neveiksminga, bet ir kenksminga Jūsų santykiams su gyvūnu...

Dar vienas dalykas, kurį reiktų žinoti - kuo mažiau erdvės turi kačiukai, tuo saugiau jie jaučiasi ir tuo greičiau mokosi. Mažoje erdvėje greičiau randama wc dėžutė ir greičiau išmokstama ja naudotis. Erdvę galima didinti palaipsniui, nesuteikiant galimybės kačiukams žaisti kambariuose, kur stovi minkšti baldai ar kilimai - čia "nelaimės" dažniausiai ir atsitinka. 
Nepamirškite, kad mažoje erdvėje mažam kačiukui yra žymiai saugiau tada, kai Jūs neturite galimybės jo stebėti. 
 
Net jei įsigijote kačiuką tinkamo amžiaus, nepamirškite, kad naujuose namuose negalima jo palikti likimo valioje. Kai tik kačiuką atsivešite namo, aprodykite jam teritoriją. O svarbiausia - parodykite jam, kur stovi jo wc dėžutė! Tai turėtų būti pirmasis ekskursijos "taškas". Naujuose namuose taip pat turėtų galioti teritorijos ribojimo taisyklė. Tol, kol įsitikinsite, kad kačiukas žino, kur jo wc dėžutė ir matysite, kad jis orientuojasi naujoje aplinkoje, nebijo Jūsų ir Jūsų šeimos narių, valgo ir geria. 
Ir vėl. Net jei kačiukas buvo švaruolis nuo pat mažumės, jis gali pradėti žymėti savo teritoriją subrendus. Taigi, nelaukite to ir sterilizuokite kates bei kastruokite katinus iki jiems subręstant lytiškai. Kada tai yra? Nesu veterinarė, bet mano ir kompetentingų veterinarų nuomonės sutampa, kad jau šešių mėnesių amžiaus gyvūnas turėtų būti sterilizuojamas/kastruojamas. Taip iš anksto išvengsite blogo įpročio žymėti teritoriją. Tikrai dar kalbėsiu ateityje apie sterilizacijos/kastracijos teigiamas puses ir apie tai, kaip lytinis brendimas gali įtakoti gyvūno elgesį. Todėl nebesiplėsiu šį kartą ir paliksiu medžiagos kitam blogo įrašui apie "kovą su netinkamu katino elgesiu" suaugusiame amžiuje. Nes auklėti niekada ne vėlu. Svarbiausia žinoti, kaip tai teisingai daryti ir turėti kantrybės, užsispyrimo bei jausti didžiulę meilę savo gyvūnui tai darant.
P.S. beje, Jums derėtų labai gerai pagalvoti ar Jūs norite katino savo namuose apskritai, prieš įsigyjant gyvūną.


2012 m. spalio 3 d.

Skiriu tiems, kurie jaučia metų laikus


Kodėl rašau "jaučia"? Kodėl manau, kad yra nejaučiančių? Nes yra žmonių, kurie pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą tiesiog pragyvena, praleidžia, praegzistuoja. Jie keičia basutes į botus, marškinėlius į megztinį, pliką galvą ima dengti kepure, tačiau nelabai gilinasi, kas gi vyksta aplinkui. O gamta siaučia, duodasi, nerimsta, gyvena, sudeda, daugina ir atima, skleidžia kvapus, maino spalvas, augina ir skina, gamina ir naikina. Ima svaigti galva, kai pradedu gilintis, koks mechanizmas užvestas. Suspurda širdis supratus, kad esu to mechanizmo dalelė. Mažyčiu sraigteliu miela būti! Šioje sistemoje - detalioje, tikslioje, nuoseklioje - imu jaustis vietoje ir laiku. Čia ir dabar. Viskas gražu, jei priimi atviromis akimis ir širdimi!
Ėt. Apie gamtos virsmus ir žmogaus rolę juose galima būtų šnekėti be paliovos. Šį kartą noriu išsakyti savo nuomonę apie kates ir jausmus, emocijas, nuotaikas. Ar katės jaučia sezoniškumus? Ar jos gali sirgti depresija? Ar jos jaučia tai, kad gyvenimas bėga?
Žinot, visada sakiau ir sakysiu, kad katės - ne žmonės, jos nejaučia tokių žemų jausmų kaip kerštas, neapykanta, pagieža. Ir tikrai ne dėl išgyvenamų jausmų tavo katinas primy*o į tavo mylimojo batus ;) Ne dėl to, kad pavydėjo tavęs ir nekentė Jo. Taip jau yra, kad vyriškas prakaito kvapas yra artimiausias tam, kurį pačios katės palieka, kaip savo teritorijos kvapą. Tai visiškai normalu gamtoje - žymėti savo teritoriją. Čia mano namai, čia mano guolis, čia mano šeimininkas - mąsto katinas. Čia mano žmona, čia mano vaikai, čia mano mašina, čia mano butas/namas/ garažas ir t.t., ir pan. - mąsto žmogus (vyras). Tik katinas neturi kitų būdų įrodyti žodžio "mano" svarbą. Taigi, jis daro tai, ką daro - pažymi. Beje, klaidinga manyti, kad teritorijos žymėjimas yra būdingas tik vyriškos lyties katinams. Katės ne ką prasčiau tai daro ir nė per plauką neatsilieka nuo vyriškių! Bet apie tai irgi dar kalbėsime. 
Taigi, nuo šiol mano nuomonė yra oficiali ir užrašyta - katės nejaučia žmogiškų žemų jausmų - pagiežos, neapykantos, pykčio. O ar joms būdinga depresija? Liūdesys?
Man, kaip psichologei pagal profesiją, pirmiausiai norėtųsi apibrėžti, kas tai yra depresija. Pernelyg jau dažnai švaistomasi šiuo terminu. Ir dažniausiai tai daroma visai nepagrįstai... Depresijai būdingi trys bruožai, kurie turi pasireikšti vienu metu, kad būtų galima nustatyti diagnozę (beje, nustatinėti diagnozės sau nevertėtų ;)): valios nebuvimas, prislėgta nuotaika bei malonumo jausmo išnykimas. Jei vis dar manote, kad sergate depresija, atsakykite į vieną paprastą mano klausimą - ar šiandien atsikėlėte iš lovos? Jei atsakymas "taip", nusiraminkite - Jūs nesergate jokia ten depresija. Su kuo Jus ir sveikinu!
Taigi, mano nuomone, katės neserga depresija. Tik neburbėkite, palaukite - paaiškinsiu. Jos tikrai gali atrodyti neramios, liūdnos, apatiškos. Jei taip yra, pasižiūrėkite į veidrodį. Ką matote? Surūgusį, papilkėjusį, išsigandusį, pervargusį, nelaimingą, pasimetusį, susiraukusį save? Katės - Jūsų sielos atspindys. Niekas taip gerai neveikia katės "nuotaikos", kaip Jūsų nuotaika. Vis dar netikite? Išsivirkite sau arbatos, atsisėskite trumpam prie lango, pasiimkite arbatos puodelį į rankas. Žiūrėkite pro langą tol, kol mintis apie darbus pakeis mintys, kad dar niekada nematėte tokio spalvingo rudens, leiskite sau ramiai stebėti lietaus lašelius, nuo žvarbaus oro krūpčiojančius lapelius. Dabar prisiminkite, kad esate šiltuose namuose su šiltu puodeliu arbatos. O Jūsų katinas, ko gero, jau senai murkia Jums ant kelių. Ir jo "depresijos" nebeliko nė padujų. Ūsuotasis tiesiog nutaikė proga pasidžiaugti Jūsų ramybe.
Ramybės Jums ir mažyčių ramių akimirkų Jūsų katinams ant Jūsų kelių :)