Kaip lavinti katę

Taip taip, jūs gerai supratote, katės, kaip ir žmonių vaikai ar kiti gyvi sutvėrimai, gali ir turėtų būti lavinamos. Kam to reikia? Skirkime laiko išsiaiškinti, kokie yra kačių lavinimo būdai ir ką tai duoda.

Tikriausiai visi žino, kad šunys mėgsta žaisti. Perka mažiems ir dideliems šuniukams žaisliukus, dažnas net imasi dresūros – moko įvairių komandų, mėto kamuoliukus ir kitaip užsiima šuns lavinimu. Tai ne tik stiprina šeimininko ir šuns tarpusavio ryšį bei šuns saugumo jausmą, bet ir padeda išmokti bendros tvarkos, skaidrina rutiną, suteikia galimybę dar daugiau pabūti drauge. O kuo skiriasi katės nuo šunų šiuo atžvilgiu? Ogi niekuo! Visame pasaulyje yra pardavinėjami žaislai, kurių pagalba mes galime ugdyti savo augintinius – net žiurkėnams gaminami maži tuneliukai ir bėgimo „takeliai“, kad nekamuotų liūdesys per dienas tupint mažam narvelyje ir kad smegenėlės nuolat veiktų :) Taigi, įsigiję augintinį, nepamirškite su juo „dirbti“ – jį mokyti ir suteikti galimybę tobulėti. Kiekvienas lavinamasis žaislas verčia smegenis dirbti, galvoti, spręsti problemą, o kiekvienos „problemos“ išsprendimas džiugina, skatina tobulėti, siekti tikslų, užsibrėžti juos vis naujus. Jei to dar nedarote – niekada nėra vėlu pradėti ;)

Tik nepulkite bėgti į parduotuvę pirkti visų įmanomų žaislų. Kartais užtenka iš popieriaus susuko kamuoliuko, kad pažaisti su dėmesio ištroškusiu mažu kačiuku arba praskaidrint dieną jūsų išsiilgusiam ūsuočiui.

Internete sudėta begalės idėjų, kaip pagaminti, sumeistrauti žaislus patiems. Tai tinka ne tik auksarankiams, kurie mėgsta kurti iš medžiagų, popieriaus, medžio įvairius mielus niekučius. Tokie niekučiai būna tikrai daug mielesni nei pirktiniai!
Nepamirškite, kad nevalia palikti gyvūno vieno su žaislais! Nepalikite katino vieno su guminėmis juostelėmis ant laipynių ar žaislų su virvelėmis pakabintų ant durų staktų, kitų vietų – gyvūnas laisvai gali įsipainioti ir pasikarti ant jų. Jei virvelę ar juostelę suėstų (o tai pakankamas dažnas atvejis), šioji gali išsidėlioti per visą skrandžio ar žarnų ilgį, o tuomet operacijos tampa sudėtingomis... Ir neklijuokite smulkių, galinčių nukristi detalių ar plunksnų ant savo pagamintų žaislų – katinas lengvai jas nukrapštys ir suvalgys. Tai gali baigtis visai nemaloniai... Žodžiu, nemanykite, kad žaislai yra tam, kad atsikratyti savo gyvūnu. Tai yra priemonė jums abiems leisti laiką ;)
Patirtis rodo, kad labai smagiai žaidžiami ir mylimi yra velti kamuoliukai.

Tad tie, kuriems pavaldi vilna, nedvejodami galite privelti savo katinėliams vilnonių kamuoliukų (didesnių nei tinkamų prarijimui ;) ). Sudėtingesnis veltinuko variantas čia.

Kamuoliuką galima kartu mėtyti ar ridenti. Galima net išmokyti katiną jį jums atnešti! Kiekvieną teigiamą veiksmą reikia pastiprinti skanėstu – jei jums sakant komandą „atnešk“, katinas tai padaro, duokite jam skanėstą, pagirkite, paglostykite. Kartokite tai tol, kol toks veiksmas taps savaime skatinančiu ir suteiks katinui malonumą. O tikrai suteiks, nes tai bus dar vienas šansas būti su jumis ir jums įsiteikti.

Mėgstantiems megzti idėjos čia ir čia. Galite prisigalvoti begales idėjų patys arba „pagooglinti“ ir perimti kitų jau įgyvendintas idėjas.

Norite iš popieriaus? Prašau!

Ir dar čia kokia šauni idėja! Ir čia!

Katinams labai patinka čežantys, traškantys, judantys objektai! Žaiskite su jais drauge! Pritvirtinkite žaislus ant virvelių, pajunkite savo vaikus į žaidimą – tai bus ne tik kelis kartus naudingesnė veikla, o ir mielesnė :)
Esate baldininkas? Pirmyn! Laipiojimas, karstymasis, galimybė gyvenimą kambaryje stebėti iš viršaus leis jūsų augintiniui pasijusti pilnaverčiu ir laisvu, neleis liūdėti, priartins prie prigimtinių įpročių ir kartu padės treniruoti raumenukus, neleis užsisėdėti ir aptingti.  

  

Mokate siūti? Tai paprasta! Idėjos čia, čia ir dar čia.

Nepasižymintiems jokiais kūrybiniais sugebėjimais :) 

Net draskykles galite nesunkiai pasigaminti patys! Idėjos čia, čia (na gerai, ši nėra tokia jau paprasta :) ) ir čia. 

Beje, draskyti katės turi ir tiesiog privalo! Ir tik nuo jūsų priklauso, ką jos pasirinks draskymo objektu ;) Taigi, nuo pat mažumės skirkite laiko išmokyti mažylį tai atlikti tinkamoje vietoje. Tai gali būti horizontali arba vertikali, kabanti arba stacionari draskyklė. Įsiklausykite į tai, ką jums „sako“ gyvūnas. Jei jis mėgsta pasikasyti nagučius į kilimą – apkalkite sena kilimine danga lentą ir pasiūlykite ūsuočiui treniruotis būtent čia. Prisiminkite – už kiekvieną teigiamą elgesį skatiname! Kartais labai padeda katžolė. Jei jos turite sausu pavidalu – apkaišykite ja draskyklę. Jei įsigyjote purškiamą variantą – išpurkškite ja draskyklę. 

Žinote, koks žaislas sukelia euforiją jūsų katei? Elementari kartoninė dėžė!

Galite skirti laiko ir pagaminti simpatišką pilį savo princams ir princesėms ;) 

Dar vienas puikus atradimas – lazeriukai. Elementariausi  pardavinėjami spaudos kioskuose ar smulkmenų parduotuvėlėse. Tik nešvieskite savo katinams jais į akis :) Tiesiog, nukreipkitešvieselę į grindis ir pamatysite patys – tingus ir „beveidis“ jūsų katinas prisikels! Kaina nedidelė, o džiaugsmo kiek!

Žodžiu, linkiu netingėti, pasitelkti išmonę, intuiciją, įsiklausyti į savo katinus ir pirmyn! Viskas grįš su kaupu – teigiamą žaidimų poveikį pastebėsite netrukus, o ir jums bei jūsų šeimai bus puiki terapija po niūrių ir pilkų kasdienybės dienų.  Juk taip miela vėl pasijusti vaikais!

P.S.  Labai laukiu jūsų idėjų ir pasakojimų!

Kaip begemotas bijojo skiepų

Forumuose besirutuliojančios amžinos diskusijos reikia ar nereikia skiepyti savo gyvūnus nuo vienokių ar kitokių ligų veda į neviltį eilinį katės ar šuns savininką. Ką daryyyyyyyyyyyt? Juk skiepai – tai ne šiaip koks „bac ir viskas“. Tai ir pinigus kainuojantis ir neaišku kaip veikiantis mūsų mylimo augintinio sveikatą dalykas! Jei jūs bent kartą apie tai susimąstėte – sveikinu. Jūs esate labai atsakingai į savo augintinio sveikatą žiūrintis pilietis! Džiugu, kad tokių yra. Bet nerimauti nėra reikalo. Tuoj viską išsiaiškinsime.
Visų pirma pasiaiškinkime teisinę skiepijimo pusę. Egzistuoja visa eilė teisinių dokumentų, reglamentuojančių gyvūnų skiepijimo tvarką ir mūsų, kaip gyvūnų savininkų, prievoles, atsakomybę už tai. Tarkim, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, nuima didelę naštą nuo mūsų pečių ir rašo, kad mūsų pareiga „užtikrinti, kad šunys, katės, šeškai ir kiti pasiutligei imlūs gyvūnai būtų vakcinuojami nuo pasiutligės (...) ir turėti dokumentą, kuriuo patvirtinamas gyvūno vakcinavimas nuo pasiutligės“. Tas dokumentas – EU gyvūno pasas arba vakcinacijos pažymėjimas, kurio forma gali keistis priklausomai nuo veterinarijos klinikos, kuri jį išduota (sutartinės yra tik grafos su informacija apie gyvūno savininką bei gyvūną). Į EU pasą klijuojamas ir mikroschemos numeris, kuris padeda identifikuoti gyvūną. Daugiau apie gyvūnų registraciją čia, o čia specialiai kauniečiams. Kiekviena savivaldybė nustato savo tvarką šiuo atveju ir informaciją apie ją paprastai talpina savo internetinėje svetainėje. Pabandykite susirasti ją ir įsigilinti.
O štai jums ir pats Pasiutligės kontrolės reikalavimų patvirtinimo įsakymas. Esminis šio dokumento sakinys: „Šunys, katės, šeškai ir pasiutligei imlūs gyvūnai, kurie gali turėti kontaktą su žmonėmis ir potencialiai jiems kelti pavojų, dėl pasiutligės turi būti vakcinuojami nuo pasiutligės ne rečiau kaip vieną kartą kas 12 mėnesių, jeigu kitaip nenurodyta vakcinos gamintojo instrukcijoje.“ Taigi, lyg ir viskas aišku. Kiekvienais metais, tuo pačiu laiku, registruojamės pas veterinarą ir vežame savo gyvūną skiepijimui. Dar vienas dalykas. 7-10 dienų prieš kiekvieną skiepą reikia gyvūną profilaktiškai nukirmėlinti (kitaip, dehelmintizuoti, - helmintai = kirminai). Kam? O gi tam, kad skiepai veiktų. Jei gyvūnas turi kirmėlių, skiepai nesuveiks. Ir apskritai, nukirmėlinimas reikalingas ir tam, kad jūs patys neužsikrėstumėte parazitais nuo savo augintinių. Veterinarai rekomenduoja rūpintis gyvūno nukirmėlinimu kas sezoną. Atsiprašau visų veterinarų, su visa pagarba jums ir jūsų profesijai, aš šiuo atveju priešinuosi rekomendacijai ir apsiriboju viena nukirmėlinimo procedūra prieš kiekvieną skiepą. Tačiau taip darau tik su gyvūnais, kurie niekur neišeina iš namų. Katinai, kurie važiuoja į parodas, „išeina“ dažniau iš namų kitais tikslais ar susitinka su tokiais migruojančiais gyvūnais namuose, nukirmėlinami dažniau. Tačiau, pirmenybę teikiu šiuo atveju ne tabletėms nuo kirmėlių (Cestal, Drontal ar pan. - teiraukitės savo veterinarijos gydytojo), o lašiukams ant keteros (Advocate, Advantix, Stronghold ir pan. - teiraukitės savo veterinarijos gydytojo).
Prieš skiepus gyvūnas turi būti visiškai sveikas ir stiprus. Tai kone pagrindinė taisyklė! Skiepai, kokie jie teigiami vėliau nebūtų ir kaip gerai nesaugotų nuo tolimesnių susirgimų, yra nedidelis vienkartinis organizmo išbandymas ir nedidelė ligos dozė. Jei gyvūno imunitetas stiprus, jis sveikas ir žvalus, organizmas tinkamai sureaguos į skiepą.
Taigi, dar kartą pakartosiu skiepijimo schemą - pirmiausiai nukirmėliname (Drontal, Cestal tabletė ar jos dalis, priklausomai nuo gyvūno svorio – visada konsultuokitės su veterinarijos gydytoju!), tada laukiam 7-10 dienų, tada vežam gyvūną skiepyti. Tai darome kasmet vienodu laiku ir susitarę su savo veterinarijos gydytoju.
Jei kalbėtumėm apie ką tik gimusius mažylius, tai skiepų seka šiek tiek kitokia. Bet tai aktualiau veislynams nei eiliniam žmogeliui. Tačiau, papasakosiu, nes dažnokai nutinka, kad, tokios informacijos pristigus, klystama atsiimant per anksti augintinį iš veisėjo.
Taigi, mažylius skiepyti reikia du kartus. Yra dvi galimos schemos, kalbant apie kačiukus. Viena jų - kai kačiukams sueina du mėnesiai, juos nukirmėlinam (labai tam tinka Virbac firmos pasta Vitaminthe), tada po 7-10 dienų skiepijam trivalente vakcina (trys vakcinos vienu šūviu ;)) nuo panleukopenijos, infekcinio rinotracheito, kalicivirozės (geriausiai būtų kviestis veterinarą į namus), tada laukiam dvi savaites, vėl suduodam pastos nuo kirmėlių (kiekvieną kartą prieš kiekvieną skiepą nukirmėlinam - net jei esame 100 % tikri, kad kačiukai neturi kirmėlių!), tada po 7-10 dienų skiepijam dar kartą nuo trijų ligų ir užtvirtinam ankstesnį skiepą bei pridedam skiepą nuo pasiutligės (tai daro veterinaras, nepamirškite užsiregistruoti ;) į priėmimą). Tai štai kaip viskas yra.
Visa tai galima daryti ir kitokia seka. Galima skiepyti trijų mėnesių ir vėliau keturių mėnesių kačiukus. Pirma trivalente vakcina plius pasiutlige, vėliau tik trivalente vakcina. Tačiau tvarka su nukirmėlinimu niekada nesikeičia.
Po tablečių nuo kirminų sugirdymo, pastebėjus, kad gyvūnas turėjo kirmėlių (pamatytumėte jų išmatose ar kitaip), gydymą reikia kartoti, o skiepą nukelti dar 7-10 dienų vėliau.
Jei kas neaišku - rašykite. Visada stenkitės nebijoti konsultuotis su savo veterinarijos gydytoju. Rinkitės jį tokį, kuris norės jums viską detaliai papasakoti ir nesibodės jūsų klausimų.

Ruduo ir vilnoniai mezginiai

Štai ir atėjo TAS ruduo! Ištraukiu arbatžoles iš tolimiausių lentynų užkampių, vilnones kojines iš stalčių užkaborių, įsisupu vakarais į storą megztinį ir lydžiu lietaus lašų takus akimis. Tai mano lauktas metas, kai galiu būti tik su savimi. Jaučiuosi jaukiai, kai darbe, už mano nugaros esančiu langu sruvenantis lietus tobula vandens siena atitveria mane nuo negandų, problemų, nuoskaudų, svetimų bėdų. Tiesiog idealus laikas sau. Laukiu kaštonus renkančių vaikų, tekšėjimo botais, drėgno oro ir sunkios žemės kvapo, sodrių gamtos spalvų. Vėjas tampa kitokiu. Jis užtikrintas, griežtokas, pasitikintis savimi. Gamta tokia brandi, tokia rimta. Mane taip traukia prisiglausti prie drėgnų medžių kamienų, panerti pirštus į žemėtas samanas...

Visa tai piešiu jums ne be reikalo. Tai įžanga į tai, kad kiekvienas mūsų turi savo ramybės oazę, savo supratimą apie tai, kur jaučiasi saugiai ir užtikrintai. Norėjau pradėti savo „paskaitą“ apie tai, kad katinams irgi reikia SAVO vietos, erdvės, laiko sau. Net patys mažiausi, nuvargę nuo kasdieninių tyrinėjimų ir žaidimų, ieško SAVO guolio arba SAVO kelių :) Žodžiu, savos oazės, kurioje galima pailsėti nuo aplinkos. Patikėkit, to reikia ne tik jums! O gal dar nesuvokėte, kad jums to reikia? Bet kodėl tuomet važiuojate toli nuo miesto šurmulio atostogauti? Kodėl renkatės savo sofą ir TV pultelį (knygą?), kai norisi pailsėti nuo draugijos? Kodėl geriausiai jaučiatės sekmadienio popietę su pižama lovoje ir svajojate, kad akimirka niekada nesibaigtų? Nes mums visiems reikia laiko sau ;) 

Pastebėkite savo augintinį. Jis taip pat turi savo mylimą vietą. Neatimkite tos galimybės iš jo ir jis niekada jums nekels problemų. 

Kai žmonės klausia, kodėl katinas tuštinasi ar šlapinasi ne vietoje, ima elgtis agresyviai ar pan., mano pirmas klausimas būna ar gyvūnas sterilizuotas/kastruotas, o sekantis (jei pirmas atsakymas teigiamas) – ar jis jaučiasi namuose saugus. Kitaip tariant, ar jis turi savo ramybės oazę. 

Jei namie atsirado mažas žmogutis, jei pasikeitė jūsų dienotvarkė, jei namus griauna statybininkai, jei kaimynas jau kelinta para gręžia sieną, jei pas jus lankosi nauji, keisti, nematyti žmonės ar pan., tai yra pagrindas jaustis kaip-ne-savo-namuose jūsų katinui. Jei leisite šitaip jaustis ilgą laiką ir gyvūnas neturės, kur prisiglausti, „pabėgti“ nuo „baisios“ realybės, tai didelė tikimybė, kad jis pradės reikšti „pretenzijas“. O „pretenzijos“ gamtoje reiškiamos labai paprastai – imama žymėti sava teritorija arba imama gintis nagais ir ragais :) Jie nekerštauja, jie neturi tokių žmogiškų jausmų, kaip neapykanta, jie tiesiog ginasi ir imasi priemonių. Duokite jiems suprasti, kad jie saugūs. Kad ir kas benutiktų, kad ir kas keistųsi gyvenime – jie buvo ir bus vieninteliai ir nepakartojami jums. Tik visiškas supratimas ir abipusis pasitikėjimas veda į harmoningus santykius. 

Kaip tai padaryti? Labai paprastai. Yra keli esminiai dalykai, kurių reikia paisyti: 1. dienotvarkė – maitinimas, žaidimai ir pasikalbėjimai turi vykti kasdien ir vienodu ritmu (joks naujas gyventojas negali to pakeisti! o jei jis atsirado, raskite laiko ir savo augintiniui, nepamirškite, kad esate atsakingi už jį); 2. ramybės oazė – joks kūdikis, santechnikas, dažytojas ar triukšmingas draugas negali brautis į katino oazę – jūsų gyvūnas turi turėti nepasiekiamą rankomis vietą, kurioje jis jaustųsi lyg po devyniomis spynomis (laikykitės taisyklės „čiku raku namai“ – tai šventa bet kokiu atveju); 3. prie pokyčių namuose turėtumėte pratinti palaipsniui ir nuosekliai – jei bute keičiasi baldų išdėstymas, palikite katino WC, guolį ar mėgiamą „tašką“ kurį laiką toje pačioje vietoje. Siūlykite kelis naujus variantus iš pradžių, bet palikite senąjį savo vietoje. Jei jūsų atžala ėmė vaikščioti ir pamėgo daužyti per katino WC dangtį, nemanykite, kad būgno viduje miela „daryti sysiuką“! Taip pat nemalonu iki savo WC brautis lyg pro minų lauką. Juk paprasčiau tada padaryti reikaliukus "kur-nors-kitur-patogiai. Būkite tolerantiški ir negalvokite, kad gyvūnai daug skiriasi šiuo klausimu nuo mūsų – žmonių. Nemanau, kad jūs sugebėtumėte ramiai atlikti savo reikalus atviroje aikštėje pilnoje žmonių. 

Taigi, keliu rudeninį arbatos puodelį už ramybę ir taiką, už toleranciją aplinkinių norams, už supratingumą, už norą gyventi taikiai ir gražiai! 

Manikiūras ir pedikiūras

Niekada nė nebūčiau pagalvojusi, kad gali kilti klausimas „reikia ar nereikia katėms karpyti nagus?“. Rimtai. Man tai atrodo savaime suprantamas dalykas. Lyg ritualas vykstantis kas dvi tris savaites. Maniškiai prie šio švaros ritualo įpratę. Kartu su nagų karpymu vyksta ir ausų valymas bei periodiška dantų apžiūra. Taip taip - pražiodinu savo ūsuotuosius ir apžiūriu dantukus bei dantenas. Ar neparaudę, ar neprisikaupę apnašų ir pan. Apie tai kitą kartą :)

Tokios apžiūros turėtų vykti nuosekliai, nuo pat katino apsigyvenimo jūsų namuose. Prie to gyvūnas turėtų būti pratinamas ir tai leisti jums daryti jis privalo. Jei pratinsite savo augintinį prie tokių apžiūrų nuo pat mažumės ir nesukelsite savo veiksmais jam skausmo, tai bus priimta kaip dar viena galimybė pabūti kuo arčiau jūsų. Vadinasi, tai bus malonu.

Taigi, pradžia. Kol katinėlis dar mažas, nutaikykite progą, kai jis nuvargęs po žaidimų pradeda markstytis, taikydamas numigti. Tuomet jo budrumas ryškiai sumažėjęs, o jūsų švelnūs judesiai sukels tik dar didesnį pasitenkinimą. Būtent šiuo metu švelniai paėmę jo letenėlę galite netrukdomi nukirpti paeiliui visus nagučius. Katė turi jų 18. Po penkis ant priekinių kojyčių ir po keturis ant galinių. Ramybės būsenoje katės nagučiai būna sutraukti vidun. Jei švelniai suimsite letenėlę, įterspite savo pirštą tarp katino pėdutės bei pirštų pagalvėlių, o letenėlę lengvai spustelsite iš viršaus, nageliai išlįs ir juos bus lengva apžiūrėti ir apkarpyti. Štai taip: 

Žirklės turi būti aštrios, gerai pagaląstos, neatšipusios, kad pjūvis būtų tikslus, neplėštų ir nežalotų nago. Kol katinėlis mažas, rinkitės tokio tipo žirklutes:

Vėliau galima pereiti ir prie tokių:

Man pačiai su pirmosiomis žymiai patogiau kirpti. Kiti šeimininkai renkasi giljotininį (antrąjį) variantą. Žiūrėkite, kaip jums patiems patogiau. Rinkitės tokį variantą, kuris labiausiai tinka jums ir jūsų katinui.

Štai kaip atrodo katės nagas iš arčiau:

Kirpti galima tik permatomąją nagučio dalį ir tik apie 2 mm atstumu nuo rausvosios dalies.

Štai ir viskas. 

Jei pirmą kartą jaudinatės, dreba rankos ir nepavyksta susitvarkyti su visais 18 nagučių, pailsėkite, palikite tai kitam kartui ir nestresuokite. Jūsų nerimas persiduoda katinėliui, jis nenorės atlikti nemalonios procedūros. Stenkitės atsipalaiduoti patys ir viskas pavyks kuo puikiausiai!

Nagų augimo greitis ir procedūros dažnis labai individualus reikalas. Vieniems nagai užauga greičiau, kitiems - ne taip greitai. Po pirmosios procedūros stebėkite. 

Atlikdami procedūrą įvertinkite ir katino nagų išvaizdą. Ar jie sveiki? Neatpleišėję? Neįlūžę? Kartais nagų pažeidimai gali būti mechaninio poveikio pasekmė, bet dažnai tai ženklas, kad gyvūnas netinkamai maitinamas ar jo mitybos racione trūksta vitaminų bei mineralinių medžiagų. Kartais tereikia papildomai pasiūlyti lašišos aliejaus arba putpelių kiaušinių (žalių). O kartais gali tekti ir pašarą keisti kitu. Ypač, jei yra ir kitų netinkamos mitybos ženklų - per dažnas arba netinkamos konsistencijos tuštinimasis, prastas kailis, ausų dažnas teršimasis ir pan.

Nepamirškite, kad kiekvieno padoraus naminio katino aplinkoje privalo būti vieta nagams pasidraskyti. Jei nenorite, kad tokia vieta taptų jūsų prabangi sofa, tai pasirūpinkite, kad nuo pat mažumės katinėlis turėtų tam skirtą vietą ;) Tai gali būti elementari devėto kilimo skiautė ant žemės arba keturių aukštų draskyklė, bet tai TURI būti namuose, kuriuose gyvena katinas. Kartais reikia laiko ir jūsų pastangų įkalbinti katiną draskyti nagus BŪTENT ten ir niekur kitur. Bet viskas įmanoma. Linkiu jums sėkmės ir kantrybės!

Pakalbėkim

Šį kartą ilgai nesugalvojau, ką jums parašyti apie katinus. Gal todėl, kad niekas neužvedė „ant“ probleminės temos, kad pati nesusidūriau nė su viena katiniška bėda. O-bet-tačiau... Aplinkiniai žmonės pastaruoju laiku tikrai kėlė nemažai nerimo ir liūdesio...

Kodėl tai atsitiko, kad apglėbti katiną yra žymiai paprasčiau nei prisiprašyti žmogaus atjautos, supratimo, sulaukti pagalbos, meilės? Kur jie? Tie paprastieji, žemiškieji padarai, kurie sugeba plačiai atmerkę akis įsiklausyti ne tik į save, bet ir kitą? Taip taip taip, aš pradedu analizuoti nuo savęs. Negalvokite, kad pirmiausiai bedu piršteliu į kitų klaidas. Taip, esu netobula, būnu bjauri ir kartais nenoriu suprasti. 

Žinot, kartais randu saviškių (katinų) pažirusius gaurus - per visą svetainę nusidriekę garbanų kuokštai liudija, kad ir jiems šiandien buvo nelabaikokiadiena. Ryškiai Katinas buvo gerai užgulęs Taškę ir kuo ramiausiai lupo jo plaukus vieną po kito. Jau matau vaizdelį, kaip pastarasis klykia nesavu balsu melsdamas pasigailėti, o tik paleistas vėl hieniškai malasi aplink akis, kad senasis neiškentės vožteltų. 

Tas mane šiek tiek guodžia - jie irgi sprendžia savo problemas! Jie jų turi! Nesusikalba tarpusavyje, užknisa vienas kitą, nekenčia tamsiųjų pusių, negali susitaikyti su ydomis. Kaip tai žmogiškai skamba! Tik... jų pasaulyje tai trunka daugių daugiausiai minutę... O mano - ištisas savaites, mėnesius, metus... Kartais taip noriu kam išlupti kuokštą plaukų ar trinktelėti letena per pakaušį. Vienok, gal padėtų? Bet taip elgtis negalima, negražu, negarbinga, nežmogiška... Taip mane mokė tėvai, vėliau mokytojai. O buvo laikas, kai saldžiai apsiskaldę su klasiokais, po to taip mielai susiglaudę dalindavomės vienu obuoliu. Ech... Kodėl toks sudėtingas tas gyvenimas?

Va, guli maniškiai susisukę į kringelį ir maloniai burkuoja vienas kitam į ausį. Ir nesvarbu, kad ką tik iš jų gaurų kuokštų buvo galima kilimą numegzt - dabar jie PATYS GERIAUSI DRAUGAI :) Ir taip bus kurį laiką. Pakankamai ilgai, kad būtų galima pavydėti. Jokių nekalbadienių, jokių paslėptų minčių, jokio užgniaužto pykčio, jokių nuoskaudų laikymo! Kai tik ateis tas laikas, kai vienam kas nepatiks - kitas tai sužinos iš karto! Argi ne paprasta? Kodėl nesimokome iš jų? Ne ne ne, aš nesu prievartos šalininkė. Anaiptol. Nesiūlau spręsti problemų kumščiais. Tik siūlau nelaikyti savyje to, ką galima išsakyti. Būtina apsvarstyti savo žodžius, mylėti kitą, neįžeisti sakant. Tikriausiai, vien mylėti pakaktų... Besąlygiškai. Pasitikint. Nesistengiant įžiūrėti ką nors bloga. Taip naiviai, kaip tai daro katinai. 

Taškė kiša man savo snukutį prie veido. Uosto. Greičiau uodžia. Lyg tikrintų mano nuotaiką. Lyg stengtųsi įvertinti „verta ar neverta“ kalbinti. Dievinu šitą supratingumą. Taip ramu su jais. Jie įsiklauso. Kartais jie įkyriai peršasi padėti. Lyg žinodami, kad kito kelio nėra. Lyg kareiviai savo kūnus aukoja kulkom, kad vėliau taptų gyventi geriau. Myliu juos tokius. Paprastus, mielus, pūkuotus. Visada pasiruošusius suprasti. Nesvarbu, kad šiek tiek savanaudiškai - juk nuo mano nuotaikos priklausys ir jų malonumai. Myliu paprastus santykius, kurie veda prie harmoningo bendro gyvenimo. Murkimas veikia kaip hipnozė. Lyg kas kartotų „gyvenimas yra gražus“. Ir aš vėl tuo patikiu. Ir vėl esu dėkinga dviems savo psichologams.  

Kokybiško maisto pasirinkimas...

Jau daugiau nei dešimt metų gyvenu su katinais, o jų maitinimo problema išlieka tokia pat opi... Aš ne apie saviškių apetitą! Tuo jie tikrai nesiskundžia. Aš apie kokybiško maisto pasirinkimą. Štai ir šiandien braidau po internetą ir ieškau, kas naujo, kokybiško ir tinkamo maniškiams atsirado Lietuvos rinkoje. Ir galiu pasakyti, kad kas kartą, pradėjus gilintis į naujoves, kraupstu... Ne tik nuo įvairovės, ne tik nuo dezinformacijos, nes tik nuo š**ino maisto brukimo, bet nuo nekokybiško pašaro pasiūlos gausos. 

Karts nuo karto girdžiu savo kolegų, aplinkinių pasakojimus, kaip jie renkasi savo katėms maistą. Ir tai mane verčia kraupti dar labiau. Kodėl? Nes dauguma neturi nė žalio supratimo apie tai, kaip išsirinkti maistą savo augintiniui, į kokius esminius dalykus reiktų kreipti dėmesį ir kokio maisto iš viso vengti. 

Pradėkim nuo pradžių. Taisyklė numeris vienas – nepirkite savo augintiniams maisto iš prekybos centrų! Tegu dabar mane sušaudo didžiųjų prekybos tinklų savininkai ir Whiskas, Kitekat, Darling, Katė bei kitų žuvies skonio sucharikų iš tualetinio popieriaus gamintojai, bet aš tai pasakiau. Įrodyti kodėl? Ogi todėl! Būkite tokie malonūs ir pasižiūrėkite nors kartą konservų, kuriuos perkate sudėtį. Daug ten pamatyti nereikia. Tik pirmąją eilutę, kur rašomos sudėtinės dalys. Ant bet kurio Whiskas guliašo katinams etiketės nerasite daugiau nei 4 procentų mėsos sudėtyje. Dabar imkime bet kurį brangų guliašą – 70-90 proc. ir daugiau mėsos arba žuvies, arba jūros gėrybių. 

Tai čia guliašai. Jūs galite sakyti, kad šlapiu maistu iš viso nemaitinate savo gyvūnų. Tačiau sausas maistas, kurį siūlo supermarketuose yra toks pats niekalas, kaip ir guliašai (tie patys vargani 4 procentai "galbūtmėsos"). 

Beje, tokio pat ekonominės klasės sauso ar šlapio maisto jūs galite įsigyti ir bet kurioje specializuotoje gyvūnų prekių parduotuvėje. Tiesiog, jis kainuos beveik 5 kartus pigiau nei kokybiškas premium ar superpremium klasės pašaras. Pastebėjote? Aš jau pradėjau kalbėti apie maisto klasifikavimą. Taigi, ne vien supermarketuose galima nusipirkti prasto maisto. Jį taip pat gali jums pasiūlyti ir specializuotoje gyvūnų prekių parduotuvėje. Sakysite "kodėl?". Ogi todėl, kad yra pigaus pašaro paklausa.Ir dar kokia! Norėčiau čia pridurti, kad ir savo žmogiškąją šeimos dalį mes dažnai skriaudžiame nepačiosgeriausioskokybės "pašaru"... Bet čia jau tikrai kita tema. 

Taigi, antras momentas. Sausas kačių ėdalas gali būti skirstomas į tris kategorijas: ekonominis, premium ir superpremium. Tiesa, dar galima išskirti gydomąjį. Bet tai jau atskira kalba ir jo galima nusipirkti TIK veterinarinėse vaistinėse ar gydyklose. Ir patarčiau tai daryti TIK rekomendavus veterinarui. 

Taigi, kaip atskirti ekonominį pašarą. Skaitykite sudėtį. Ir nereikia būti labai dideliu žinovu! Jums užteks žinoti paprastą dalyką – sudėtyje iš eilės vardinamos dalys nuo didžiausios iki mažiausiųjų pagal kiekį. Tai yra, jei grūdai sudaro didžiąją pašaro dalį, tai jie ir bus įrašyti pačiame sudėtinių dalių eilės priekyje. Jei sudėtyje daugiausiai mėsos - ji bus rašoma priekyje. Dabar vėl peržiūrėkite mano aukščiau keltą foto - pirmoje vietoje vardinami grūdai. Gal tuomet tikrai būtų sveikiau maitinti katinus košėmis?

Štai ekonominio pašaro pavyzdžiai:

Sunkiau atskirti premium pašarą nuo superpremium... Ko gero, nelabai įmanoma iš viso. Nes gamintojai konkuruoja, naudoja pigius triukus, kabina pirkėjui makaronus ir visaip kaip stengiasi iškišti savo prekę ir dar užsidirbti kuo daugiau pinigų. Jei sakyčiau, kad superpremium pašaruose turi būti kuo daugiau mėsos, tai prieštaraučiau savo įsitikinimams, kad sausas maistas iš viso yra tolokai nuo mėsos... Ir visi parašymai apie 70 ar daugiau procentų mėsos sausame pašare man kelia nebe nuostabą, o greičiau piktina. Žodžiu, stenkitės ieškoti sausame pašare mėsos :) Jei jos ten daug – maistas aukštesnės klasės nei tas, kuriame jos mažiau. Su sąlyga, kad mėsos procentinis kiekis parašytas juodu ant balto etiketėje... Su sąlyga, kad tai, kas parašyta – gryna tiesa...

Jums reiktų žinoti vieną esminių dalykų – etiketėje pirmoje vietoje pašaro sudėtyje TURI BŪTI parašyta mėsa. Dažniausiai tai bus višta. Ir iš viso - višta yra kiekvieno pašaro pagrindas arba bent jau nemaža sudėtinė dalis. Dažniausiai, net jei rašoma "su žuvimi" ar "žuvies skonio", tai nereiškia, kad sausas pašaras yra vien žuvies pagrindu. Atkreipkite dėmesį, kad pirmoje vietoje ar kažkur toliau sudėtyje vis tiek bus vištiena. Pavyzdžiui:

Tai štai ir visos pagrindinės taisyklės. 

Šiuo metu ekonomiškas pašaras kainuoja apie 4-7 Lt už kilogramą, premium – apie 13-15 Lt už kilogramą, o superpremium gali siekti apie 20 Lt ir virš. Tiesa, dar priklauso nuo tiekėjo, pardavėjo, parduotuvės vietos (Vilniuje gyvūnų prekių parduotuvėse tie patys pašarai brangesni nei Kaune ar mažesniame Lietuvos mieste). 

Be abejo, visada yra pasirinkimas maitinti savo gyvūną natūraliai. Norėtųsi ir apie tai pašnekėti, bet gal pirmam kartui ir taip užtenka informacijos. Pabandykite padaryti namų darbus – pasižiūrėkite savo pasirinktų pašarų sudėtis ir pažiūrėkite jų sudėtis supermarketuose bei artimiausiuose veterinarinėse vaistinėse. Pamatykite tai, ką jums surašiau šiandien ir pabandykite atsirinkti. 

Beje, dar vienas naudingas patarimas. Tinkamiausias pašaras katinui yra ne tas, kurį jums kažkas siūlo, bet tas, kuris tinka jūsų katinui ;) Kaip tai matyti? Tinkamos mitybos požymiai yra tokie:

1. katinas tuštinasi vieną kartą dienoje ir jo išmatos yra normalios konsistencijos (nei per skystos, nei per kietos), nesmirdžios (rožėmis kvepėti neturi, bet jei riečia nosį ir žiaukčiojate jas valydami, tai jau gali būti ženklu) ir normalios spalvos (neprašykite manęs paaiškinti, kokia ji turi būti... tikrai ne žalia ar šviesiai geltona);

2. katino kailis nesišeria (išskyrus, jei tai sezoninis šėrimasis - pavasariais ir rudens pabaigoje, šildymo sezono pradžioje);

3. katino kailis žvilga, atrodo sveikai;

4. katinas linksmas (arba rimtas, jei tai jam būdinga :) ), įprastai aktyvus, guvus, nemieguistas, turi apetitą ir pan.;

5. katinas nevemia (kartais jie tai daro ir tai gali būti normalu, bet jei tai vyksta dažnai, kasdien, kartojasi nuolat, tai jau reiktų susimąstyti).

Na štai. Lyg ir tiek. 

Jei kam norėtųsi pasiskaityti apie natūralų maitinimą ir užbėgti už akių kitai mano temai, tai prašau jums linkų:

1. apie RAW dietą;

2. apie BARF ir RAW dietas.

 Ir dar puiki nuoroda rusų kalba apie maisto sudėties palyginimą. 

Žodžiu, rašykite, jei kils klausimų – tai neišsemiama ir pakankamai problematiška tema. Kyla daug klausimų, į kuriuos ne visada galima rasti teisingą atsakymą. Vadovaukitės ir savo širdimi, stebėkite savo gyvūną, jauskite jį, stenkitės suprasti jo ir jo organizmo siunčiamus signalus jums. 

„Labas, aš – katinas. O tu kas?“

Dažnai pasikonsultuoti man skambina žmonės, kurie susiduria su agresyvaus augintinio problema. Skundžiamasi tuo, kad jų katinai iš pasalų puola vaikus, draskosi, kandžiojasi ir šnypščia... Kartais labai liūdna suvokti, kad buvo padaryta ne viena klaida iš žmonių pusės, kad buvo galima išvengti agresyvumo, kad nežinojimas, nenumanymas, nesupratimas privedė prie moralinės ar, neduok die, fizinės žalos... Ypač baisu, kai dėl tėvų nesupratingumo kenčia vaikai.

Kaip to išvengti? Pirmiausia paskaitykite čia. Labai svarbus momentas – teisingas požiūris į mažo kačiuko pasirinkimą ir suvokimas, kada ir kokio amžiaus jį galima pasiimti į naujus (t.y. jūsų) namus. Jei kačiukas yra tinkamai augintas, socializuotas ir ne iš lauko atsitįstas namo, tai jau didelė tikimybė, kad agresyvumo jis nerodys. Lauke užaugę katinėliai dažniausiai yra visiškai kitokie – prisitaikę gintis, apsisaugoti, nepasitikėti žmonėmis. Aišku, čia irgi gali būti išimčių, bet apie jas kol kas nekalbėkim.

Pirmiausiai turite nuspręsti, ar Jums reikia katino namuose. Čia galite rasti mano rašytą straipsnį, kuris gal būt padės orientuotis savo noruose :) 

Antras svarbus dalykas – ar Jūs jau turite namuose kitų gyvūnų? Jei taip, tuomet turite žinoti, kaip senajam tinkamai „pristatyti“ naująjį. Nedarykite klaidos ir nenumeskite naujojo augintinio senajam po nosimi pačią pirmąją dieną. Aš kalbu ir apie tokį variantą, kai laikote šunį, o įsigijote katę, ir apie tokį, kai laikote katę ir nusprendėte turėti dar vieną. Nei vienu, nei kitu atveju negalima iš karto leisti gyvūnų būti kartu. Bandykite supažindinti gyvūnus iš tolo, palaipsniui, neleidžiant iš pradžių vienas kito sutikti, pamatyti. Pradėkite nuo supažindinimo su nauju kvapu – keiskite gyvūnų buvimo vietas (kambarius), leiskite naujokui nuodugniai apuostyti senbuvio teritorijas, o senbuviui – naujoko daiktus, transporterį (gyvūnams gabenti skirta dėžė, tašė), kuriame šis buvo atgabentas. Būkite pasiruošę dar vieną WC dėžutę, kad nereiktų leisti abiejų katinų į vieną. Leiskite apuostyti vienam kito WC dėžutes, kraiką ir pan. Viską darykite lėtai ir palaipsniui, turėkite kantrybės. Kitą dieną, po naujoko atsivežimo, pabandykite parodyti jį senbuviui pro transporterio dureles. Stebėkite abiejų reakciją. Jauskite, įsijauskite, bandykite suprasti gyvūnų kalbą. Jei kuris nors iš gyvūnų urzgia, šnypščia, bando trenkti kitam letena – dar ne metas paleisti abu kartu. Bandykite kitą dieną. Jei nerodo agresijos naujajam sėdint transporteryje, bandykite paleisti. Bet net ir čia reikia stebėti padėtį, neleisti nei vienam pulti kito, būti pasiruošus išskirti, patalpinti atskiruose kambariuose, kartoti viską iš naujo vėliau, kitą dieną. Net ir tada, kai katinai ar šuo su kate atrodo vienas kitam patinka, nepuola, negalima jų palikti vienų. Bent pirmas kelias dienas, išeinant į darbą, nepalikite jų vienų. Geriau uždarykite juos atskiruose kambariuose. Niekada nenusileiskite savo vaikams ir neleiskite bent jau pradžioje jiems kištis į augintinių supažindinimo procesą. Kol įvykiai švieži – vaikai turi likti nuošalyje. Taip saugiau tiek gyvūnams, tiek vaikams.

Trečias ne mažiau svarbus dalykas – gimęs kūdikis. Be abejo, kūdikio gimimui reikia katiną ruošti iš anksto. Kaip tai daryti? Žmogus visada turi būti gaujos vadas, namų šeimininkas, autoritetas. Jei jis toks yra, o katinas gyvena saugioje aplinkoje (dienotvarkė, rėžimas kelia saugumo jausmą), tai neturėsite didelių problemų gimus vaikeliui. Tiesiog, pristatysite jį katinui kaip gaujos vado vaiką. Niekada nepalikite vaiko ir katino be jūsų priežiūros! Niekada! Net jei pasitikite visu šimtu procentų, kad jūsų ūsuotasis nė musės nenuskriaus, nepalikite jo auklės vaidmenyje.

Net kai gimsta vaikelis ir jūs pasineriate į kasdienius rūpesčius,  turite skirti laiko savo augintiniui. Ir tai turi būti daroma ne priešokomis, ne bet kaip, ne kartkartėmis, o kasdien. Žinau, kad naujai iškepti tėveliai gali jaustis pavargę ir iškankinti dienos rūpesčių, bet nevalia pamiršti tų, kurie anksčiau buvo, o ir yra (!), jūsų draugai. Laikykitės dienotvarkės, keiskitės su kitais šeimos nariais, bet žūt būt skirkite per dieną bent valandėlę savo katinui. Ištaikykite progą su juo pažaisti, jei jis tai mėgsta, pamaloninkite jį  gardžiu kąsneliu, kai jis meilinasi prie jūsų, paglostykite jį ir pakalbinkite. Stenkitės skatinti katino teigiamą elgesį – t.y. tą, kuris jums patinka ir tinka. Tarkim, kai jis nekelia triukšmo miegant vaikeliui, kai jis švelniai elgiasi būdamas šalia jo. Stenkitės ignoruoti katiną, kai jis netinkamai reikalauja dėmesio – įkyriai lenda prie jūsų, kai jūs maitinat kūdikį, rėkia jam miegant ar kitaip drastiškai reiškiasi. 

Žodžiu, noriu pasakyti tai, kad turite investuoti į savo santykius su katinu nuo pat jūsų pažinties pirmųjų dienų. Netgi nuo pat minties, kad norite gyventi su katinu! O apsigyvenus su juo po vienu stogu, nepamiršti, kad už tuos, kuriuos prisijaukiname esame atsakingi. Įsiklausykite į savo augintinį, pajuskite jį, išmokite suprasti jo kalbą, mylėkite jį. Jis tikrai atsakys tuo pačiu.

Kačių parodos kulminacija – „Best in Show“

Jau senokai noriu jums papasakoti apie kačių parodas. Trukdo tai, kad iš tiesų nemažai ką galima apie jas pasakyti. Nuo veislinio katino įsigijimo iki kačių parodos kulminacijos – geriausių parodos katinų apdovanojimų. Pagalvojau, kad niekas taip nepatraukia dėmesio, kaip esminis parodos tikslas – „Best is show“ apdovanojimai. Taigi, praleidžiant kai kurias dalis (gal kitą kartą apie jas papasakosiu), apie kurias lengvai galima rasti informacijos interneto platybėse (pasiruošimas parodai, parodos dalyvio ABC, apdovanojimai ir jų reikšmė ir t.t., ir pan.) aš aprašysiu vieną ir pačią svarbiausią – geriausiųjų parodoje apdovanojimus. Beje, ši informacija tinka tik kalbant apie parodas, kurios organizuojamos pagal FIFe sistemos taisykles. FIFe – organizacija, vienijanti tarptautinius felinologų klubus, kurie, savo ruožtu, laikosi bendrai nustatytų taisyklių ne tik veisiant kates, bet ir dalyvaujant parodose ir pan. Tokių kaip FIFe organizacijų yra ne viena. Taigi, vienos šalies klubai gali priklausyti skirtingoms organizacijoms ir vadovautis skirtingų sistemų taisyklėmis. Žinau, kad tai sunku suprasti iš pradžių, bet kada nors tikrai papasakosiu plačiau :)

„Best in show“ – geriausiųjų kačių parodoje rinkimai - vainikuoja kiekvieną kačių parodą. Tai vyksta abi kačių parodos dienas ir kiekvienas dalyvis tikisi, kad jo katinas ar katė bus išrinkti geriausiais savo veislės atstovais parodoje. Tai įspūdingiausias renginys parodos metu! Kaip tai vyksta?
Kiekvienas parodos teisėjas gali teisėjauti tam tikroms kačių kategorijoms, kurių iš viso yra keturios, plius naminių kačių grupė. Pirmajai kategorijai priklauso egzotų ir persų veislių katės, antrajai – pusiau ilgaplaukės katės: Amerikos riestaausiai, Meino meškėnai, Nevos maskaradinės, sibirų veislės ir kt. katės, trečiajai, pačiai plačiausiai, – rusų mėlynieji, sfinksai, Kornvalio, Devonšyro bei german reksai, burmilos, Burmos bei Bengalijos katės, abisinai ir kt., ketvirtajai – rytų katės: Balio katės, orientalai, siamai, seišeliai bei peterboldai. Katės konkuruoja ne tik tarp savo veislės, bet ir tarp kitų veislių tos pačios kategorijos atstovų. Pirmiausiai kiekvienas teisėjas įvertina kates pagal veislę, amžių ir spalvą. Šio etapo metu išrenkamas geriausias veislės atstovas. Tada skirtingų veislių, bet tos pačios kategorijos bei amžiaus grupės atstovai, konkuruoja tarpusavyje, kol teisėjas išrenka tik vieną – patį geriausią tą dieną jo matytą katę ar katiną.  Kadangi teisėjų būna ne vienas ar du, tai tokių geriausiųjų būna išrinkta tiek, kiek teisėjų tą dieną teisėjavo. Paprastai penki teisėjai išrenka po geriausią tos dienos kačiukų vadą, mažylį (nuo 3 iki 6 mėn.  amžiaus), jaunuolį (nuo 6 iki 10 mėn.), suaugusį katiną ir suaugusią katė (virš 10 mėn. amžiaus), kastruotą katiną ir sterilizuotą katę (virš 10 mėn. amžiaus). Tuo paroda nesibaigia. Ateina laikas išrinkti geriausius iš geriausių. Tada ir prasideda „Best in show“ rinkimai. 

Šio renginio metu žiūrovai turi galimybę pamatyti kates ir katinus, kurie geriausiai atitinka savo veislės standartus, palyginti, kuo skiriasi vienos veislės atstovas nuo kitos. Susižavėjimą kelia ne tik įspūdingi katinai, bet ir tai, kaip jie šauniai elgiasi ant stiuardų rankų. Katinus „Best in show“ renginio metu visiems teisėjams pristato nebe šeimininkai, o tam paruošti ir katinams visai svetimi žmonės! Argi ne puikus katino charakterio išbandymas! Iš stebinčiųjų renginį žiūrovų minios dažnai pasigirsta susižavėjimo šūksniai ir tylus šnabždėjimas, kad jų katės taip ramiai niekada nesielgtų.
Visas „Best in show“ renginys trunka apie valandą ir yra tikrai vertas dėmesio. Tai labai emocinga kačių parodos dalis – pergalių ir susižavėjimo šūksniai, medalių ir apdovanojimų daromas įspūdis, sveikinimų lavina! Tai įsimintiniausias reginys visos parodos metu, kuris atperka ne vieną pasiruošimo parodai dieną ne tik kačių šeimininkams, bet ir parodos organizatoriams.

Galiu jus patikinti, kad dalyvavimas kačių parodose tikrai labai užkrečia ir traukia bandyti dar ir dar. Tai panašu į azartinių žaidimų lošimą – nebegali sustoti. O jei dar ir laimi! Kaip nepabandyti ir kitą kartą?