Dažnai pasikonsultuoti man skambina žmonės, kurie susiduria su agresyvaus augintinio problema. Skundžiamasi tuo, kad jų katinai iš pasalų puola vaikus, draskosi, kandžiojasi ir šnypščia... Kartais labai liūdna suvokti, kad buvo padaryta ne viena klaida iš žmonių pusės, kad buvo galima išvengti agresyvumo, kad nežinojimas, nenumanymas, nesupratimas privedė prie moralinės ar, neduok die, fizinės žalos... Ypač baisu, kai dėl tėvų nesupratingumo kenčia vaikai.
Kaip to išvengti? Pirmiausia paskaitykite čia. Labai svarbus momentas – teisingas požiūris į mažo kačiuko pasirinkimą ir suvokimas, kada ir kokio amžiaus jį galima pasiimti į naujus (t.y. jūsų) namus. Jei kačiukas yra tinkamai augintas, socializuotas ir ne iš lauko atsitįstas namo, tai jau didelė tikimybė, kad agresyvumo jis nerodys. Lauke užaugę katinėliai dažniausiai yra visiškai kitokie – prisitaikę gintis, apsisaugoti, nepasitikėti žmonėmis. Aišku, čia irgi gali būti išimčių, bet apie jas kol kas nekalbėkim.
Pirmiausiai turite nuspręsti, ar Jums reikia katino namuose. Čia galite rasti mano rašytą straipsnį, kuris gal būt padės orientuotis savo noruose :)
Antras svarbus dalykas – ar Jūs jau turite namuose kitų gyvūnų? Jei taip, tuomet turite žinoti, kaip senajam tinkamai „pristatyti“ naująjį. Nedarykite klaidos ir nenumeskite naujojo augintinio senajam po nosimi pačią pirmąją dieną. Aš kalbu ir apie tokį variantą, kai laikote šunį, o įsigijote katę, ir apie tokį, kai laikote katę ir nusprendėte turėti dar vieną. Nei vienu, nei kitu atveju negalima iš karto leisti gyvūnų būti kartu. Bandykite supažindinti gyvūnus iš tolo, palaipsniui, neleidžiant iš pradžių vienas kito sutikti, pamatyti. Pradėkite nuo supažindinimo su nauju kvapu – keiskite gyvūnų buvimo vietas (kambarius), leiskite naujokui nuodugniai apuostyti senbuvio teritorijas, o senbuviui – naujoko daiktus, transporterį (gyvūnams gabenti skirta dėžė, tašė), kuriame šis buvo atgabentas. Būkite pasiruošę dar vieną WC dėžutę, kad nereiktų leisti abiejų katinų į vieną. Leiskite apuostyti vienam kito WC dėžutes, kraiką ir pan. Viską darykite lėtai ir palaipsniui, turėkite kantrybės. Kitą dieną, po naujoko atsivežimo, pabandykite parodyti jį senbuviui pro transporterio dureles. Stebėkite abiejų reakciją. Jauskite, įsijauskite, bandykite suprasti gyvūnų kalbą. Jei kuris nors iš gyvūnų urzgia, šnypščia, bando trenkti kitam letena – dar ne metas paleisti abu kartu. Bandykite kitą dieną. Jei nerodo agresijos naujajam sėdint transporteryje, bandykite paleisti. Bet net ir čia reikia stebėti padėtį, neleisti nei vienam pulti kito, būti pasiruošus išskirti, patalpinti atskiruose kambariuose, kartoti viską iš naujo vėliau, kitą dieną. Net ir tada, kai katinai ar šuo su kate atrodo vienas kitam patinka, nepuola, negalima jų palikti vienų. Bent pirmas kelias dienas, išeinant į darbą, nepalikite jų vienų. Geriau uždarykite juos atskiruose kambariuose. Niekada nenusileiskite savo vaikams ir neleiskite bent jau pradžioje jiems kištis į augintinių supažindinimo procesą. Kol įvykiai švieži – vaikai turi likti nuošalyje. Taip saugiau tiek gyvūnams, tiek vaikams.
Trečias ne mažiau svarbus dalykas – gimęs kūdikis. Be abejo, kūdikio gimimui reikia katiną ruošti iš anksto. Kaip tai daryti? Žmogus visada turi būti gaujos vadas, namų šeimininkas, autoritetas. Jei jis toks yra, o katinas gyvena saugioje aplinkoje (dienotvarkė, rėžimas kelia saugumo jausmą), tai neturėsite didelių problemų gimus vaikeliui. Tiesiog, pristatysite jį katinui kaip gaujos vado vaiką. Niekada nepalikite vaiko ir katino be jūsų priežiūros! Niekada! Net jei pasitikite visu šimtu procentų, kad jūsų ūsuotasis nė musės nenuskriaus, nepalikite jo auklės vaidmenyje.
Net kai gimsta vaikelis ir jūs pasineriate į kasdienius rūpesčius, turite skirti laiko savo augintiniui. Ir tai turi būti daroma ne priešokomis, ne bet kaip, ne kartkartėmis, o kasdien. Žinau, kad naujai iškepti tėveliai gali jaustis pavargę ir iškankinti dienos rūpesčių, bet nevalia pamiršti tų, kurie anksčiau buvo, o ir yra (!), jūsų draugai. Laikykitės dienotvarkės, keiskitės su kitais šeimos nariais, bet žūt būt skirkite per dieną bent valandėlę savo katinui. Ištaikykite progą su juo pažaisti, jei jis tai mėgsta, pamaloninkite jį gardžiu kąsneliu, kai jis meilinasi prie jūsų, paglostykite jį ir pakalbinkite. Stenkitės skatinti katino teigiamą elgesį – t.y. tą, kuris jums patinka ir tinka. Tarkim, kai jis nekelia triukšmo miegant vaikeliui, kai jis švelniai elgiasi būdamas šalia jo. Stenkitės ignoruoti katiną, kai jis netinkamai reikalauja dėmesio – įkyriai lenda prie jūsų, kai jūs maitinat kūdikį, rėkia jam miegant ar kitaip drastiškai reiškiasi.
Žodžiu, noriu pasakyti tai, kad turite investuoti į savo santykius su katinu nuo pat jūsų pažinties pirmųjų dienų. Netgi nuo pat minties, kad norite gyventi su katinu! O apsigyvenus su juo po vienu stogu, nepamiršti, kad už tuos, kuriuos prisijaukiname esame atsakingi. Įsiklausykite į savo augintinį, pajuskite jį, išmokite suprasti jo kalbą, mylėkite jį. Jis tikrai atsakys tuo pačiu.
