Forumuose besirutuliojančios amžinos diskusijos reikia ar nereikia skiepyti savo gyvūnus nuo vienokių ar kitokių ligų veda į neviltį eilinį katės ar šuns savininką. Ką daryyyyyyyyyyyt? Juk skiepai – tai ne šiaip koks „bac ir viskas“. Tai ir pinigus kainuojantis ir neaišku kaip veikiantis mūsų mylimo augintinio sveikatą dalykas! Jei jūs bent kartą apie tai susimąstėte – sveikinu. Jūs esate labai atsakingai į savo augintinio sveikatą žiūrintis pilietis! Džiugu, kad tokių yra. Bet nerimauti nėra reikalo. Tuoj viską išsiaiškinsime.
Visų pirma pasiaiškinkime teisinę skiepijimo pusę. Egzistuoja visa eilė teisinių dokumentų, reglamentuojančių gyvūnų skiepijimo tvarką ir mūsų, kaip gyvūnų savininkų, prievoles, atsakomybę už tai. Tarkim, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, nuima didelę naštą nuo mūsų pečių ir rašo, kad mūsų pareiga „užtikrinti, kad šunys, katės, šeškai ir kiti pasiutligei imlūs gyvūnai būtų vakcinuojami nuo pasiutligės (...) ir turėti dokumentą, kuriuo patvirtinamas gyvūno vakcinavimas nuo pasiutligės“. Tas dokumentas – EU gyvūno pasas arba vakcinacijos pažymėjimas, kurio forma gali keistis priklausomai nuo veterinarijos klinikos, kuri jį išduota (sutartinės yra tik grafos su informacija apie gyvūno savininką bei gyvūną). Į EU pasą klijuojamas ir mikroschemos numeris, kuris padeda identifikuoti gyvūną. Daugiau apie gyvūnų registraciją čia, o čia specialiai kauniečiams. Kiekviena savivaldybė nustato savo tvarką šiuo atveju ir informaciją apie ją paprastai talpina savo internetinėje svetainėje. Pabandykite susirasti ją ir įsigilinti.
O štai jums ir pats Pasiutligės kontrolės reikalavimų patvirtinimo įsakymas. Esminis šio dokumento sakinys: „Šunys, katės, šeškai ir pasiutligei imlūs gyvūnai, kurie gali turėti kontaktą su žmonėmis ir potencialiai jiems kelti pavojų, dėl pasiutligės turi būti vakcinuojami nuo pasiutligės ne rečiau kaip vieną kartą kas 12 mėnesių, jeigu kitaip nenurodyta vakcinos gamintojo instrukcijoje.“ Taigi, lyg ir viskas aišku. Kiekvienais metais, tuo pačiu laiku, registruojamės pas veterinarą ir vežame savo gyvūną skiepijimui. Dar vienas dalykas. 7-10 dienų prieš kiekvieną skiepą reikia gyvūną profilaktiškai nukirmėlinti (kitaip, dehelmintizuoti, - helmintai = kirminai). Kam? O gi tam, kad skiepai veiktų. Jei gyvūnas turi kirmėlių, skiepai nesuveiks. Ir apskritai, nukirmėlinimas reikalingas ir tam, kad jūs patys neužsikrėstumėte parazitais nuo savo augintinių. Veterinarai rekomenduoja rūpintis gyvūno nukirmėlinimu kas sezoną. Atsiprašau visų veterinarų, su visa pagarba jums ir jūsų profesijai, aš šiuo atveju priešinuosi rekomendacijai ir apsiriboju viena nukirmėlinimo procedūra prieš kiekvieną skiepą. Tačiau taip darau tik su gyvūnais, kurie niekur neišeina iš namų. Katinai, kurie važiuoja į parodas, „išeina“ dažniau iš namų kitais tikslais ar susitinka su tokiais migruojančiais gyvūnais namuose, nukirmėlinami dažniau. Tačiau, pirmenybę teikiu šiuo atveju ne tabletėms nuo kirmėlių (Cestal, Drontal ar pan. - teiraukitės savo veterinarijos gydytojo), o lašiukams ant keteros (Advocate, Advantix, Stronghold ir pan. - teiraukitės savo veterinarijos gydytojo).
Prieš skiepus gyvūnas turi būti visiškai sveikas ir stiprus. Tai kone pagrindinė taisyklė! Skiepai, kokie jie teigiami vėliau nebūtų ir kaip gerai nesaugotų nuo tolimesnių susirgimų, yra nedidelis vienkartinis organizmo išbandymas ir nedidelė ligos dozė. Jei gyvūno imunitetas stiprus, jis sveikas ir žvalus, organizmas tinkamai sureaguos į skiepą.
Taigi, dar kartą pakartosiu skiepijimo schemą - pirmiausiai nukirmėliname (Drontal, Cestal tabletė ar jos dalis, priklausomai nuo gyvūno svorio – visada konsultuokitės su veterinarijos gydytoju!), tada laukiam 7-10 dienų, tada vežam gyvūną skiepyti. Tai darome kasmet vienodu laiku ir susitarę su savo veterinarijos gydytoju.
Jei kalbėtumėm apie ką tik gimusius mažylius, tai skiepų seka šiek tiek kitokia. Bet tai aktualiau veislynams nei eiliniam žmogeliui. Tačiau, papasakosiu, nes dažnokai nutinka, kad, tokios informacijos pristigus, klystama atsiimant per anksti augintinį iš veisėjo.
Taigi, mažylius skiepyti reikia du kartus. Yra dvi galimos schemos, kalbant apie kačiukus. Viena jų - kai kačiukams sueina du mėnesiai, juos nukirmėlinam (labai tam tinka Virbac firmos pasta Vitaminthe), tada po 7-10 dienų skiepijam trivalente vakcina (trys vakcinos vienu šūviu ;)) nuo panleukopenijos, infekcinio rinotracheito, kalicivirozės (geriausiai būtų kviestis veterinarą į namus), tada laukiam dvi savaites, vėl suduodam pastos nuo kirmėlių (kiekvieną kartą prieš kiekvieną skiepą nukirmėlinam - net jei esame 100 % tikri, kad kačiukai neturi kirmėlių!), tada po 7-10 dienų skiepijam dar kartą nuo trijų ligų ir užtvirtinam ankstesnį skiepą bei pridedam skiepą nuo pasiutligės (tai daro veterinaras, nepamirškite užsiregistruoti ;) į priėmimą). Tai štai kaip viskas yra.
Visa tai galima daryti ir kitokia seka. Galima skiepyti trijų mėnesių ir vėliau keturių mėnesių kačiukus. Pirma trivalente vakcina plius pasiutlige, vėliau tik trivalente vakcina. Tačiau tvarka su nukirmėlinimu niekada nesikeičia.
Po tablečių nuo kirminų sugirdymo, pastebėjus, kad gyvūnas turėjo kirmėlių (pamatytumėte jų išmatose ar kitaip), gydymą reikia kartoti, o skiepą nukelti dar 7-10 dienų vėliau.
Jei kas neaišku - rašykite. Visada stenkitės nebijoti konsultuotis su savo veterinarijos gydytoju. Rinkitės jį tokį, kuris norės jums viską detaliai papasakoti ir nesibodės jūsų klausimų.
Visų pirma pasiaiškinkime teisinę skiepijimo pusę. Egzistuoja visa eilė teisinių dokumentų, reglamentuojančių gyvūnų skiepijimo tvarką ir mūsų, kaip gyvūnų savininkų, prievoles, atsakomybę už tai. Tarkim, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, nuima didelę naštą nuo mūsų pečių ir rašo, kad mūsų pareiga „užtikrinti, kad šunys, katės, šeškai ir kiti pasiutligei imlūs gyvūnai būtų vakcinuojami nuo pasiutligės (...) ir turėti dokumentą, kuriuo patvirtinamas gyvūno vakcinavimas nuo pasiutligės“. Tas dokumentas – EU gyvūno pasas arba vakcinacijos pažymėjimas, kurio forma gali keistis priklausomai nuo veterinarijos klinikos, kuri jį išduota (sutartinės yra tik grafos su informacija apie gyvūno savininką bei gyvūną). Į EU pasą klijuojamas ir mikroschemos numeris, kuris padeda identifikuoti gyvūną. Daugiau apie gyvūnų registraciją čia, o čia specialiai kauniečiams. Kiekviena savivaldybė nustato savo tvarką šiuo atveju ir informaciją apie ją paprastai talpina savo internetinėje svetainėje. Pabandykite susirasti ją ir įsigilinti.
O štai jums ir pats Pasiutligės kontrolės reikalavimų patvirtinimo įsakymas. Esminis šio dokumento sakinys: „Šunys, katės, šeškai ir pasiutligei imlūs gyvūnai, kurie gali turėti kontaktą su žmonėmis ir potencialiai jiems kelti pavojų, dėl pasiutligės turi būti vakcinuojami nuo pasiutligės ne rečiau kaip vieną kartą kas 12 mėnesių, jeigu kitaip nenurodyta vakcinos gamintojo instrukcijoje.“ Taigi, lyg ir viskas aišku. Kiekvienais metais, tuo pačiu laiku, registruojamės pas veterinarą ir vežame savo gyvūną skiepijimui. Dar vienas dalykas. 7-10 dienų prieš kiekvieną skiepą reikia gyvūną profilaktiškai nukirmėlinti (kitaip, dehelmintizuoti, - helmintai = kirminai). Kam? O gi tam, kad skiepai veiktų. Jei gyvūnas turi kirmėlių, skiepai nesuveiks. Ir apskritai, nukirmėlinimas reikalingas ir tam, kad jūs patys neužsikrėstumėte parazitais nuo savo augintinių. Veterinarai rekomenduoja rūpintis gyvūno nukirmėlinimu kas sezoną. Atsiprašau visų veterinarų, su visa pagarba jums ir jūsų profesijai, aš šiuo atveju priešinuosi rekomendacijai ir apsiriboju viena nukirmėlinimo procedūra prieš kiekvieną skiepą. Tačiau taip darau tik su gyvūnais, kurie niekur neišeina iš namų. Katinai, kurie važiuoja į parodas, „išeina“ dažniau iš namų kitais tikslais ar susitinka su tokiais migruojančiais gyvūnais namuose, nukirmėlinami dažniau. Tačiau, pirmenybę teikiu šiuo atveju ne tabletėms nuo kirmėlių (Cestal, Drontal ar pan. - teiraukitės savo veterinarijos gydytojo), o lašiukams ant keteros (Advocate, Advantix, Stronghold ir pan. - teiraukitės savo veterinarijos gydytojo).
Prieš skiepus gyvūnas turi būti visiškai sveikas ir stiprus. Tai kone pagrindinė taisyklė! Skiepai, kokie jie teigiami vėliau nebūtų ir kaip gerai nesaugotų nuo tolimesnių susirgimų, yra nedidelis vienkartinis organizmo išbandymas ir nedidelė ligos dozė. Jei gyvūno imunitetas stiprus, jis sveikas ir žvalus, organizmas tinkamai sureaguos į skiepą.
Taigi, dar kartą pakartosiu skiepijimo schemą - pirmiausiai nukirmėliname (Drontal, Cestal tabletė ar jos dalis, priklausomai nuo gyvūno svorio – visada konsultuokitės su veterinarijos gydytoju!), tada laukiam 7-10 dienų, tada vežam gyvūną skiepyti. Tai darome kasmet vienodu laiku ir susitarę su savo veterinarijos gydytoju.
Jei kalbėtumėm apie ką tik gimusius mažylius, tai skiepų seka šiek tiek kitokia. Bet tai aktualiau veislynams nei eiliniam žmogeliui. Tačiau, papasakosiu, nes dažnokai nutinka, kad, tokios informacijos pristigus, klystama atsiimant per anksti augintinį iš veisėjo.
Taigi, mažylius skiepyti reikia du kartus. Yra dvi galimos schemos, kalbant apie kačiukus. Viena jų - kai kačiukams sueina du mėnesiai, juos nukirmėlinam (labai tam tinka Virbac firmos pasta Vitaminthe), tada po 7-10 dienų skiepijam trivalente vakcina (trys vakcinos vienu šūviu ;)) nuo panleukopenijos, infekcinio rinotracheito, kalicivirozės (geriausiai būtų kviestis veterinarą į namus), tada laukiam dvi savaites, vėl suduodam pastos nuo kirmėlių (kiekvieną kartą prieš kiekvieną skiepą nukirmėlinam - net jei esame 100 % tikri, kad kačiukai neturi kirmėlių!), tada po 7-10 dienų skiepijam dar kartą nuo trijų ligų ir užtvirtinam ankstesnį skiepą bei pridedam skiepą nuo pasiutligės (tai daro veterinaras, nepamirškite užsiregistruoti ;) į priėmimą). Tai štai kaip viskas yra.
Visa tai galima daryti ir kitokia seka. Galima skiepyti trijų mėnesių ir vėliau keturių mėnesių kačiukus. Pirma trivalente vakcina plius pasiutlige, vėliau tik trivalente vakcina. Tačiau tvarka su nukirmėlinimu niekada nesikeičia.
Po tablečių nuo kirminų sugirdymo, pastebėjus, kad gyvūnas turėjo kirmėlių (pamatytumėte jų išmatose ar kitaip), gydymą reikia kartoti, o skiepą nukelti dar 7-10 dienų vėliau.
Jei kas neaišku - rašykite. Visada stenkitės nebijoti konsultuotis su savo veterinarijos gydytoju. Rinkitės jį tokį, kuris norės jums viską detaliai papasakoti ir nesibodės jūsų klausimų.
