Neklauskit, kas pastūmėjo šiam neįprastam įrašui (jis visai ne apie kates). Matyt, ateina laikas, kai sustoji viską persverti iš naujo. Šiuo duotuoju momentu jaučiuosi pačiame inventorizacijos įkarštyje. Ir surūšiuoti, perdėlioti, suskaičiuoti bandau dalykus, kurie iš principo neįmanomi rūšiavimui, dėliojimui ar skirstymui.
Kai esi vaikas, viskas atrodo kur kas paprasčiau. Tau patinka viskas - kaimynai, žmonės, kiti vaikai, žiurkėnai, jūrų kiaulytės, žiogai, skruzdėlės, driežai, mieli šuniukai, dideli perkarę valkataujantys šunys, žiopli kačiukai, raini katinai, juodi katinai, nusmurgę katinai.... ir t. t., ir pan. Ateina laikas, kai imi suprasti, kad visais šiais gyviais negalima apsikrauti namuose ir juos tempti su savimi namo tiesiog DRAUDŽIAMA! Ir visai ne dėl to, kad taip rėkia tavo mama, kol tu stovi pilnomis nuo ašarų akimis tarpduryje spausdama prie širdies musėtą katuką. Ir visai ne dėl to, kad jie gali būti nešvarūs, pilni parazitų ar nehigieniški, o neretai ir pikti-išsivežantys-į-mišką-ir-ten-užkasantis-mažus-vaikus. Tik dėl to, kad tau ima rūpėti estetika apskritai. Gražūs, tvarkingi ir teisingi dalykai ima viršų. Girdi aplinkinių replikas, kad reikia galvoti, ką tįsi namo. Imi suprasti, kad nuo to priklausys tavo statusas visuomenėje. Dar neįsikertat, kur link lenkiu? O ar ne dėl tų pačių žmonių mes nuolat sukame savo galvas, kaip mums teisingiausia gyvent? Kokius universitetus ir kelis baigt? Kada ir su kuo draugaut? Už ko ir kada tekėt? Su kuo ir kada susilaukti vaikų? Ar ne dėl to visuomenės balso dažnas mūsų krenta gilion depresijon, nes nebesugeba atsekti galų, koks darbas yra prestižinis, o koks "šiaip sau"? Galiausiai imam ir suzombėjam. Pasiduodam įtakai, nurimstam ir imam plaukti visuomenės balso nešami. Jaučiamės pakankamai gerai savo tobulame pasaulyje su savo tobulu žmogumi ir tobulais vaikučiais tobuliausiame name. O kur dar tobuli kaimynai, tobulas darbas, tobulas išsilavinimas ir nepriekaištingai tobula CV?! Ne ne! Mes viduje šiek tiek dar jaučiame. Kad gal dar trūksta vieno kito įrašogyvenimo aprašyme: "turi B kategorijos vairuotojo pažymėjimą", "išklausė prancūziškų pyragėlių kepimo kursus", "dalyvavo pelargonijų auginimo seminare". Bet čia juk tokios smulkmenos palyginus su viso gyvenimo kontekstu! Siekti tobulumo ir jame gyventi! Štai kur atsakymas į visus klausimus! Štai kur piliulė nuo depresijos! Štai kur siekiamybė! Ir neburbėkite, tie, kurie taip nemanote! Jūs pavydite! Pavydite juodu pavydu tiems, kurie gyvena pasakų nameliuose su imbieriniais sausainiais vietoje langinių ir ledinukais klotu kiemu! Šokoladinės upės ne jūsų nosiai! Ne visi gi gimę po laiminga žvaigžde! Jums dar siekti ir siekti iki to! Tvardykitės. Ateis ir jūsų laikas. Tereikia teisingo žmogaus šalia, teisingo išsilavinimo, teisingo darbo ir tada visa kita bus TEISINGA! Jei nežinote sėkmės receptų - jų pilni internetiniai forumai, žurnalai moterims ir pan.
Ai... ką čia su jumis ginčysies...
Žodžiu, gal dėl to, kad visų tų tobulybių (kaip ir daugeliui skaitytojų) man taip ir nepavyko pasiekti. O gal dėl to, kad manau radusi pakaitalą toms tobulybėms. Sugalvojau inventorizaciją. Išmetu viską, kas mane tempia dugnan kaip kokie akmenys prie ežero dugno. Atiduodu kitiems savo pasiekimus. Dalinuosi savo laimėjimais. Noriu išdalinti savo "svajones"! Nepasilieku nieko! Noriu pakilti nuo žemės lengva ir nesusaistyta visuomenės pančių. Pasiekti dangų ir kilti dar aukščiau. Be tobulumo, be CV, be rekomendacijų! Noriu ten, kur manęs niekas nepažinos, niekas nesupras, niekas neklausinės, niekas neteis, niekas nečiupinės ir nevartys! Tokia permatoma kaip šaltas pavasario upelis. Tokia niekam tikusi kaip eglės šapas ant grybo. Noriu grįšti į tą vaikišką supratimą, kad ne blusose esmė, kai glaudi iš po balkono ištrauktą kačiuką prie širdies. Noriu vėl tikėti, kad nėra jokių užkrečiamų ligų ir bacilų. Noriu nemokėti chemijos ir matematikos, noriu rašyti su klaidomis ir iš meilės. Noriu suprasti, kad iš viso nereikia žodžių. Noriu nusiauti batus ir sumerkti kojas į purviną... mielą... balą... užvertusi galvą noriu matyti dramblius ir žirafas debesyse... valgyti duoną su sviestu ir druska... ir tuo pačiu jaustis visatos valdove...
Skrisit kartu?
