2014 m. rugsėjo 26 d.

Aegroto dum anima est, spes est

Ar Tau teko kada nors ilgėtis? Taip labai, kad net skauda. Taip labai, kad norisi kaukti vilku. Taip labai, kad lyg žvėris suktum ratus kambaryje, kad kaulus laužytų lyg nuo gripo, kad nepadėtų nė vieni vaistai nuo skausmo, kad norėtųsi lėkti laukais ir rėkti, versti kalnus, nerti į šalčiausią pasaulyje upelį... Ir taip labai, kad niekas niekas niekas kitas negalėtų atstoti to, kurio ilgiesi... Nebūtų nei vieno metodo, anksčiau išbandyto ar naujai sugalvoto, kuris padėtų iškęsti, kuris leistų pailsėti nuo ilgesio. Ar buvo Tau taip, kad gali nudirbti visus pasaulio darbus ir nesijausdamas pavargęs imtis dar ir dar naujų? Ar tuomet kilo toks baisulinis noras visiems aplinkui padėti, paguosti, užjausti? O gal sumušti? Nuskriausti? Sužeisti? Skilti į tūkstančius dalelių ir nebepajėgti jų surinkti... 
Ašaros kaupiasi akyse, bet nesugeba iš ten išsiveržti. Ir eini per gyvenimą su dviem ežerais veide, kurie kėsinasi išsilieti iš kraštų, bet taip to ir nepadaro...
Tiesa, neparašiau. Įsigijau šunį. Kalytę Zoyą. Tokį mielą ir jaukų padarėlį, kuris man padeda pažinti ilgesį. Niekada katinų akyse nemačiau šio jausmo. Ilgesio kupinos šuns akys atrodo tokios bedugnės. Lyg kitokio pasaulio krateriai, lyg visos žmonijos išmintis, lyg tūkstančiai skausmų, kuriuos patyrė gimdyvės, lyg tas mano jausmas, kai aš ilgiuosi. Štai! Niekas taip tyrai ir nuoširdžiai nesiilgi grįžtančio, niekas taip nesiskaudina ir nesielvartauja, kaip šeimininko laukiantis šuo. Na, dabar dar ir aš patyriau tą jausmą, kurį bandau pažinti Zoyos gelbėjama. 
Myliu rudenį. Tai mano metų laikas. Šiandien supratau, kad ir ilgėtis jis labiausiai tinkamas. Ta amžina gamtos kaita nuo gimimo iki mirties rudenį matoma dramatiškiausiai. Tik dabar augalija tyliai pripažįsta, kad nėra amžinybės. Tik dabar susitaiko su mirties nežinomybe ir didvyriškai pasiryžusi miršta. Taip taip. Aš mėgstu dramą. Mėgstu ją stebėti, joje dalyvauti. Širdis juntama tik tada, kai ji dirba. O dirba ji geriausiai tada, kai ilgesys varo iš proto. Tada aš ją ne tik jaučiu. Aš ją girdžiu! Tyliais ir ilgais vakarais, kai visi jau seniausiai miega, o aš sėdžiu savo balkone susisukus į vilnonį pledą, imu girdėti, kaip mano širdis garsiai dunksi. Galiu išskirti jos sakomus žodžius. Ji šaukiasi to, kurio ilgisi. Vienok, keista, kad ne pavasarį...
Atrodytų, galėčiau gyventi ramiai ir tvarkingai (džiaugsmingai?). Na taip, kaip visi tie, kurie gyvena pavasariu, tiki gimimu ir neigia mirties artumą. Kaip tie, kurie gali manyti esą laimingi. Kurie tiek nesigilina. Neapkrauna savęs mintimis. 
Nenoriu įveikti ilgesio, nenoriu užsimiršti, nenoriu net ir to, kad kas pakištų idėją, kaip galima mažiau skausmingai išgyventi. Noriu to, kurio ilgiuosi. Sutikus jį lengvai surinksiu savo pabirusias daleles, o patvinę ežerai išsilies iš kraštų ir pasidarys lengva, gera. Noriu patirti tą drebulį, tą palengvėjimą, tą euforiją, kai ilgesys palieka širdį, o ši vis dar pasimetus daužosi.
Norėtumėte man padėti? Perduokit tam, kurio ilgiuosi, kad dar noriu gyventi, kad noriu susirinkti į visumą ir būti laiminga, kad pažinau ilgesį ir kad skausmas tapo kasdienybe, kad nepadeda man vaistai ir patarimai, kad tik vienas prisilietimas išgelbėtų mano gyvybę.
Norėtumėte man padėti? Niekada nepaleiskite tų, kurių gali tekti ilgėtis. Apkabinkite stipriai ir tvirtai. Pašnibždėkite į ausį, kad mylite. Nelaukite pavasario. 





Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.