Kaip šiandien pamenu - 2008-ųjų sausį ėjau Amsterdamo oro uostu su Juo krepšyje. Tai buvo abipusė meilė iš pirmo žvilgsnio. Jau skrendant mums kartu namo buvo aišku, kad Jis - ne eilinis katinas. Nes tų katinų buvo dar ne vienas "parskraidintas", bet nei vienas kitas katinas niekada neskrido mano glėbyje. O Jis ramiai ir palaimingai įsitaisė ant mano krūtinės, vibracijomis perdavė, kad manimi pasitiki, garsiu pasikūkčiojančiu murkimu prižadėjo niekada nuo manęs nesitraukti... ir užmigo. Tirpo rankos jį laikant prispaudus, bet kažką keisti nesinorėjo - buvo taip gera širdyje. Taip ir gyvenam kartu jau vienuolikti metai. Ir dabar galiu drąsiai pasakyti - nei Jis, nei aš Jo - niekada nesam vienas kito pavedę.
Ta įžanga tokia keistoka. Ji veda į tai, kad ateina laikas, kai supranti, kad sensti. Kai dar skaudžiau supranti, kad sensta ir tavo gyvūnai...
Visgi. Kaip keičiamės mes, kai senstam, lyg ir viskas aišku. O kas vyksta su mūsų augintiniais? Kaip reikia pasitikti jų senatvę? Ką keisti savo elgesyje? Aplinkoje?
Nuo kada reiktų susirūpinti? Rūpintis savo augintiniais reikia nuolat, tačiau, gyvūnui pasiekus aštuntuosius-dešimtuosius metus, turime atkreipti ypatingą dėmesį į jo sveikatą ir elgesį.
Visų pirma, turime stebėti išorinius pokyčius - išvaizdą ir elgseną. Vizitai pas veterinarus turi būti dažnesni (literatūroje nurodomi bent du kartais per metus profilaktikai) - kraujo ir šlapimo tyrimai, svorio pokyčių sekimas, kailio, odos, nagų būklės įvertinimas, dantų ir dantenų apžiūra ir t.t., ir pan.. O dar geriau - išsikvieskite veterinarą į namus, jei tik galite. Nes papildomas stresas (kelionės, svetimos vietos, naujų kvapų baimė) vyresnio amžiaus gyvūnui nėra naudingas. Būtinai pasitarkite su specialistais dėl tinkamos ir subalansuotos mitybos. Nebijokite klausinėti apie nerimą keliančius katino elgesio pokyčius. Gal jis pradėjo labai daug miegoti? O gal pradėjo bijoti aplinkinių? Gal pradėjo reikštis agresyvus elgesys? Visa tai gali būti prasidedančių ligų priežastys.
Tam tikras elgesys, toks kaip pasirinkimas saugesnės ir ramesnės vietos namuose, dažnesnis, intensyvesnis, ilgesnis miegojimas, lėtesnes reakcijos, mažesnis susidomėjimas žaidimais, nebe toks entuziastingas laipiojimas ir šokinėjimas, yra visiškai natūralios reakcijos gyvūnui senstant. Vyresnis katinas gali daug labiau stresuoti kažkur vežamas. Ypač, jei jis nebuvo vežiojamas nuolat ir dažnai anksčiau. Daug skaudžiau ir jautriau reaguoti į rutinos pasikeitimus namuose - naujo gyvūno ar žmogaus atsiradimą šeimoje, remonto darbus, gyvenamosios vietos pokyčius. Kai kurie senjorai pradeda garsiau miaukti, intensyviau rodyti savo "balsą", tačiau tuo pačiu labiau bijoti aplinkinių garsų, nepažįstamų balsų. Taip gali nutikti ne tik dėl nervinės sistemos jautrėjimo, bet ir dėl klausos pokyčių.
Net jei Jūsų katinas anksčiau nėra sirgęs jokiomis ligomis, vyresniame amžiuje gali pasireikšti - artritas, diabetas, skydliaukės, šlapimo takų, širdies ligos ir pan. Tokius dalykus tikrai galima pastebėti ir užkirsti joms kelią arba sumažinti jų daromą neigiamą poveikį gyvūno visaverčiam gyvenimui. Todėl būtina glaudžiai bendradarbiauti su veterinarais ir atlikti savalaikes gyvūno medicinines apžiūras.
Būtina pasikalbėti su savo šeimos nariais, kad šie - dideli ir maži - suprastų, kad su senu gyvūnu reikia elgtis daug ramiau ir su dar didesne pagarba. Apie senjorą Jūsų namuose turi būti informuojami ir svečiai, kurie taip pat turi priimti tam tikras "buvimo svečiuose" taisykles.
Vyresniam nei penkiolikos metų gyvūnui gali kilti problemų su WC reikalais. Tai gali įtakoti tiek artritas sąnariuose - sunku įlipti į kraiko dėžutę, tiek atminties suprastėjimas - pamiršti nueiti išsituštinti. Gal vertėtų pamąstyti apie kraiko dėžutės pakeitimą į žemesnę? O gal išeitimi būtų įtaisyti lieptelį į tualetą? Ieškokite sprendimų, nepulkite į paniką - ramybė iš Jūsų labai reikalinga senam gyvūnui. Tai jam garantuoja saugumo jausmą, kuris stipriai įtakoja sveikatą.
Apribokite senjoro judėjimą kambariuose, jei jam sunku orientuotis erdvėje. Taip jis jausis tik dar saugiau ir patogiau. Stenkitės praleisti laiką kartu kuo efektyviau - ramybė, pasitikėjimas, kasdieniai ritualai daro stebuklus. Senolio įtraukimas į nesudėtingą ir trumpą žaidimą - puikus būdas pamankštinti tiek kūną, tiek protą, neleisti sustingti, sustabarėti ir tuo pačiu pakelti nuotaiką. Suteikite galimybę vyresniam gyvūnui turėti šiltą ir saugų guolį, kuriame ilsintis niekas nedrumstų ramybės.
Jei Jūsų gyvūnas atsisako valgyti įprastą mistą, tai gali būti dantenų uždegimo ar net dantų klibėjimo/kritimo pasekmė. Gal vertėtų pagalvoti apie kitokios konsistencijos maistą?
Mylėkime savo senukus, suteikime jiems galimybę oriai nugyventi gyvenimą šalia mūsų ir su mumis, nepaveskime ir tęskime tą pirmos pažinties metu įsižiebusią meilės istoriją. Jie pasitiki tais, kurie juos prisijaukino.
Nuotrauka paimta iš www.boredpanda.com
