Gera pradžia - pusė darbo

Jau ne kartą rašiau apie naujo (mažo) šeimos nario priėmimą į savo namus, bet... vėl ir vėl iškylančios problemos, su kuriomis susiduria mano „klientai“, verčia mano smegenis suktis greitai ir gilintis į naujai iškilusius iššūkius bei ieškoti naujų, konkrečiai situacijai reikalingų, sprendimų.

Aktualiausia tema - naujokas „pamiršta“ higienos įgūdžius ir „randa“ patogesnius tualetus naujuose namuose.

Kaip taisyklė, dauguma jūsų mano, kad kačiukai privalo vos tik peržengę jūsų namų slenkstį žinoti jūsų nustatytą tvarką ir taisykles. Mitas. Supraskite, kad gamtoje kačiukai nuo pat gimimo mamos pratinami prie saugios (!) teritorijos. Ir tik toje teritorijoje mažyliai gali tuštintis. Kodėl? Tam, kad neskleistų kvapų ten, kur gali juos užuosti „priešai“. Teritorija ribojama tiek ploto prasme, tiek kvapų prasme. Tai dviguba nauda – saugumas bei higiena. Aišku, higiena aktualesnė, kai gyveni uždaroje patalpoje, o ne laukuose. Bet grįžkime atgal. Ką daro katė mama, kai jos mažylis nepaklūsta ir smalsumo vedamas bando išsiveržti iš apribotos teritorijos? Ogi lekia tekina iki jo, ima dantimis už kupros ir tempia atgal į „lizdą“. Taip, laikui bėgant, jauniklis suvokia, kad geriau nė nebandyti ištrūkti. Faktas, kad namų sąlygomis senokai auginamos mūsų katės nebeturi tokių aštrių instinktų, bet kačiukų auklėjimas nuo to keistis neturėtų. Jei to nedaro katė mama, tai turėtumėte daryti jūs – tie, kas rūpinasi savo teritorijos „saugumu“. Juk nemalonu valyti šlapimą ar rankioti kakučius nuo savo lovos? Ir net jei tai nieko tokio, kai eina kalba apie mažą kačiuką, tai visai nepakenčiama, kai tas  mažylis išauga į didelį ir nevalyvą katiną... Bet tada jau gali būti per vėlu kažką pakeisti... Todėl griebkime jautį už ragų, o teisingiau - katiną už kupros - iš karto. Tad nuo pradžių:

1.  Senų namų kvapas. Ne veltui siūloma parsivežti iš „lizdo“ kvapų (pvz., naudoto kraiko granulių) į naujuosius namus. Jei kačiuko veisėjas pamirš, patys pareikalaukite, kad bent saujelę įprastinio panaudoto kraiko su kvapu įdėtų į maišelį. Tik įžengus kačiukui pro jūsų namų duris, parodykite jam, kur bus jo „kvapas“ supiltas.
2. Tualeto įprotis nėra paremtas vien tik kvapais, bet ir kitais ritualais. Nuodugniai išsiklausinėkite ar net apžiūrėkite, kur stovi tualeto dėžė senuosiuose namuose, koks kraikas iki tol buvo naudojamas, kokio tipo tualetas buvo patrauklus jūsų kačiukui – uždaras su durelėmis ar atviras, didelis ar mažas, aukštais kraštais ar plokščias? Svarbi ne tik tualeto išvaizda bei kraikas. Svarbi ir tualeto stovėjimo vieta namuose. Dažniausiai katinai mėgsta privatumą, kai „sėdi“ tualete. Ypač rimtam reikalui prispyrus. Panašūs į mus, ar ne? Todėl svarbu išsiaiškinti, kaip labai to privatumo norėsis jūsų naujajam draugui. Jūsų tikslas – atkartoti kačiukui jau įprastą situaciją savuose namuose.
3. Kraiko tipas ir struktūra. Apie kraikus jau rašiau daug, bet dar kartą pakartoti čia verta. Jų būna įvairiausių – silikoninių, medžio drožlių ar briketų, bentonitinių. Jie gali būti sušokantys į gumulėlius arba ne, smulkūs arba stambesni, švelnūs it pudra arba kieti. Ir nei vienas jų nėra blogas. Jums reikia įsidėmėti viena – čia ne jūs renkatės, čia JAU pasirinkta ir priprasta. Pirmaisiais gyvenimo kartu mėnesiais rekomenduoju nekeisti įpročio drastiškai ir naudoti TIK mažyliui įprastą kraiko variantą. Vėliau palaipsniui galėsite modifikuoti šiuos įpročius į palankesnius jums. Net jei jau turite katiną namuose ir jis eina į visai kitokio pobūdžio kraiką, siūlau įsigyti dar vieną tualeto dėžutę, kuri būtų kuo panašesnė į naujokui įprastą, ir pilti į ją mažyliui pažįstamą kraiką. Pakentėkite tuos kelis mėnesius – tai verta.
4. Jei yra kitų augintinių namuose. Kalbu ne tik apie gyvūnus. Kalbu ir apie vaikus NIEKAS neturi trukdyti naujokui atlikti gamtinių reikalų pirmosiomis gyvenimo pas jus savaitėmis. Ir tai turi būti šventa. Turiu omenyje, kad jūs, kaip gaujos vadas, turite reguliuoti srautus prie naujoko tualeto. Niekas neturi stovėti prie dėžutės ir žiūrėti, ką kačiukas ten veikia, bandyti jį iš ten ištraukti arba kartu lankytis dėžutėje. Niekas neturi barškinti per tualeto stogą (jei uždaras tualetas) ar kitaip gąsdinti. Dažnai nutinka taip, kad senieji namų gyventojai dėl susidomėjimo naujais kvapais labai aktyviai stengiasi suuosti juos – lenda į naujoko tualetą net nesulaukę, kol mažylis iš ten išeis. Tai gali trikdyti ar net gąsdinti. Tuomet darosi patraukliau ir saugiau tuštintis jaukioje minkštoje jūsų lovoje ar ant kilimo.  Juolab, kad medžiaga ne tik puikiai ir greitai sugeria skystį – letenėlės niekada nesušlaps, bet ir sukuria privatumo bei jaukumo įspūdį.
5. Pirmosiomis naujoko dienomis jūsų namuose meskite visus svarbius darbus į šalį ir stebėkite mažylio elgesį. Jei matysite, kad šis suka ratus, kapsto, gailiai miauksi ir neranda sau vietos, tai švelniai paėmę nuneškite jį į jo tualetą. Stenkitės jį ten kurį laiką švelniai užlaikyti. O jam atlikus ten reikalus, džiaukitės, girkite ar net paskatinkite kačiuką skanėstu. Pirmosios savaitės tokių įpročių formavimui yra labai svarbios. Neatsipalaiduokite, jei kačiukas iš karto pats suras savo wc. Stebėkite jį bent kelias dienas. Mažyliui viskas nauja jūsų namuose. Informacijos, kurią jis gaus pastarosiomis dienomis, gausa gali jį trikdyti, o pasikeitusi teritorija – klaidinti. Duokite laiko apsiprasti naujuose namuose, susipažinti su gyventojais ir aplinka.
6. Klaidinga galvoti, kad katinui reikia daug erdvės. Didelės erdvės mažam kačiukui neleidžia jaustis saugiai ir trukdo orientuotis. Kuo aiškesnė, labiau pažįstama ir mažesnė erdvė, tuo jaukiau, saugiau ir ramiau jaučiasi kačiukas. Neleiskite kačiuko vaikščioti po visus kambarius pirmosiomis savaitėmis. Stenkitės supažindinti su aplinka palaipsniui, vis grįžkite į pradinį tašką – ten kur yra mažylio guolis, maistas, tualetas. Išeidami į darbus, palikite augintiniui tik šiltą guolį, greitai pasiekiamą tualetą, arti esantį dubenėlį su vandeniu bei maistu. Nesudarykite sąlygų keliauti po visus namus. Greičiausiai jis apskritai visą dieną miegos laukdamas jūsų.
7. Bent pirmus mėnesius pageidautina, kad kačiukas maitintųsi įprastu jam maistu. Svarbu ne tik maistas, bet ir dubenėlis. Čia panašiai kaip ir su tualetu – išsiaiškinkite mažylio mitybos įpročius. Iš kokių dubenėlių kačiukas valgė – metalinių, plastikinių, keramikinių, stiklinių, didelių, mažų, plokščių, gilių? Buvo maitinamas gaujoje ar valgė vienas? Jums juokinga? Man nebe... Turėjau atvejų, kai naujieji šeimininkai niekaip negalėjo įsiūlyti kačiukui gerti... nes... jis gerdavo tik iš keramikinio mažyčio dubenėlio. Nes buvo taip įpratęs! O troškulys katinams yra pražūtingas. Katės gan greitai dehitratuoja ir miršta.
8. Miegojimas su katinu vienoje lovoje. Aš nesu to šalininkė, bet niekada kategoriškai prieš nepasisakau. Jei naujieji kačiukų savininkai nusprendė, kad miegos kartu su savo gyvūnu ir darys tai iki jo gyvenimo pabaigos – pirmyn. Tačiau, turite žinoti ir galimas su tuo susijusias problemas. Pirma jų – miegodami mes prakaituojame (visi be išimties), o mūsų prakaito kvapas katėms sukelia keisčiausius „jausmus“. Tarkim, norą tą kvapą „panaikinti“ savu kvapu. Be abejo, sterilizuoti gyvūnai yra mažiau jautri kvapams populiacija.  Bet kartais ir kvapai gali būti labai jau viliojantys ir pakankamai aštrūs bei negailestingi uoslėms. Antras momentas – visada maloniau tuštintis tuomet, kai kojytės nešlampa ir joms minkšta (komfortas), kvapas greitai susigeria ir ilgai išlieka (saugumo jausmas, teritorijos apibrėžimas). Tad, rinktis jums. Ar gebėsite sukurti savo namuose tokią atmosferą, kad kačiukui būtų saugu ir jauku atlikti reikalus savo tualete, bet ne jūsų lovoje? Ar būsite pakankamai autoritetingi vadai, kad nesinorės jam perbraižyti teritorijos praplečiant savosios ribas ir sumažinant jūsiškes? 
9. Jokiu būdu negalima mušti mažylio, jei jis atliko savo reikalus ne vietoje! Griežtai ir kategoriškai - NE-GA-LI-MA. Visų pirma, tai jo elgesio nepakeis. Visų antra - paversite savo gyvūną baugščiu, nepasitikinčiu savimi ir bijančiu jūsų. Teisingas auklėjimo būdas - teritorijos ribojimas, nešimas į tualetą vos pamačius, kad augintinis ieško, kur atlikti savo reikalus ir gyrimas, kai demonstruoja teigiamą elgesį.

Tai štai kiek daug (ir dar daugiau) niuansų gali jūsų laukti. Greičiausiai dauguma žmonių galvoja, kad su katinais nėra tokių didelių problemų kaip su šunimis... bet jie klysta. Dažniausiai nėra. Bet yra ir išimčių. O to galima išvengti viską darant teisingai nuo pat pradžių ir visais atvejais. Svarbiausia žinutė, kurią norėjau jums ištransliuoti – katės yra gyvūnai. Jų instinktai valdo „mąstymą“, o netinkami įpročiai verčia kartoti netinkamą elgesį, kuris įsirėžia į atmintį ir jį sunku iš ten išmušti. Jūs esate gaujos vadai ir atsakomybės nešėjai. Tad, jei jau priėmėte į savo namus, prisijaukinote – lipdykite savo santykius ir formuokite tinkamai priimtiną sau katino elgesį. Žodžiu, būkite laimingi kartu.

P.S. jei ką, rašykite – bandysime kartu rasti receptą santykių gerinimui :) 

 

Senatvė - ne paguoda

Kaip šiandien pamenu - 2008-ųjų sausį ėjau Amsterdamo oro uostu su Juo krepšyje. Tai buvo abipusė meilė iš pirmo žvilgsnio. Jau skrendant mums kartu namo buvo aišku, kad Jis - ne eilinis katinas. Nes tų katinų buvo dar ne vienas "parskraidintas", bet nei vienas kitas katinas niekada neskrido mano glėbyje. O Jis ramiai ir palaimingai įsitaisė ant mano krūtinės, vibracijomis perdavė, kad manimi pasitiki, garsiu pasikūkčiojančiu murkimu prižadėjo niekada nuo manęs nesitraukti... ir užmigo. Tirpo rankos jį laikant prispaudus, bet kažką keisti nesinorėjo - buvo taip gera širdyje. Taip ir gyvenam kartu jau vienuolikti metai. Ir dabar galiu drąsiai pasakyti - nei Jis, nei aš Jo - niekada nesam vienas kito pavedę. 

Ta įžanga tokia keistoka. Ji veda į tai, kad ateina laikas, kai supranti, kad sensti. Kai dar skaudžiau supranti, kad sensta ir tavo gyvūnai... 

Visgi. Kaip keičiamės mes, kai senstam, lyg ir viskas aišku. O kas vyksta su mūsų augintiniais? Kaip reikia pasitikti jų senatvę? Ką keisti savo elgesyje? Aplinkoje?

Nuo kada reiktų susirūpinti? Rūpintis savo augintiniais reikia nuolat, tačiau, gyvūnui pasiekus aštuntuosius-dešimtuosius metus, turime atkreipti ypatingą dėmesį į jo sveikatą ir elgesį.

Visų pirma, turime stebėti išorinius pokyčius - išvaizdą ir elgseną. Vizitai pas veterinarus turi būti dažnesni (literatūroje nurodomi bent du kartais per metus profilaktikai) - kraujo ir šlapimo tyrimai, svorio pokyčių sekimas, kailio, odos, nagų būklės įvertinimas, dantų ir dantenų apžiūra ir t.t., ir pan.. O dar geriau - išsikvieskite veterinarą į namus, jei tik galite. Nes papildomas stresas (kelionės, svetimos vietos, naujų kvapų baimė) vyresnio amžiaus gyvūnui nėra naudingas. Būtinai pasitarkite su specialistais dėl tinkamos ir subalansuotos mitybos. Nebijokite klausinėti apie nerimą keliančius katino elgesio pokyčius. Gal jis pradėjo labai daug miegoti? O gal pradėjo bijoti aplinkinių? Gal pradėjo reikštis agresyvus elgesys? Visa tai gali būti prasidedančių ligų priežastys. 

Tam tikras elgesys, toks kaip pasirinkimas saugesnės ir ramesnės vietos namuose, dažnesnis, intensyvesnis, ilgesnis miegojimas, lėtesnes reakcijos, mažesnis susidomėjimas žaidimais, nebe toks entuziastingas laipiojimas ir šokinėjimas, yra visiškai natūralios reakcijos gyvūnui senstant. Vyresnis katinas gali daug labiau stresuoti kažkur vežamas. Ypač, jei jis nebuvo vežiojamas nuolat ir dažnai anksčiau. Daug skaudžiau ir jautriau reaguoti į rutinos pasikeitimus namuose - naujo gyvūno ar žmogaus atsiradimą šeimoje, remonto darbus, gyvenamosios vietos pokyčius. Kai kurie senjorai pradeda garsiau miaukti, intensyviau rodyti savo "balsą", tačiau tuo pačiu labiau bijoti aplinkinių garsų, nepažįstamų balsų. Taip gali nutikti ne tik dėl nervinės sistemos jautrėjimo, bet ir dėl klausos pokyčių.

Net jei Jūsų katinas anksčiau nėra sirgęs jokiomis ligomis, vyresniame amžiuje gali pasireikšti - artritas, diabetas, skydliaukės, šlapimo takų, širdies ligos ir pan. Tokius dalykus tikrai galima pastebėti ir užkirsti joms kelią arba sumažinti jų daromą neigiamą poveikį gyvūno visaverčiam gyvenimui. Todėl būtina glaudžiai bendradarbiauti su veterinarais ir atlikti savalaikes gyvūno medicinines apžiūras.

Būtina pasikalbėti su savo šeimos nariais, kad šie - dideli ir maži - suprastų, kad su senu gyvūnu reikia elgtis daug ramiau ir su dar didesne pagarba. Apie senjorą Jūsų namuose turi būti informuojami ir svečiai, kurie taip pat turi priimti tam tikras "buvimo svečiuose" taisykles. 

Vyresniam nei penkiolikos metų gyvūnui gali kilti problemų su WC reikalais. Tai gali įtakoti tiek artritas sąnariuose - sunku įlipti į kraiko dėžutę, tiek atminties suprastėjimas - pamiršti nueiti išsituštinti. Gal vertėtų pamąstyti apie kraiko dėžutės pakeitimą į žemesnę? O gal išeitimi būtų įtaisyti lieptelį į tualetą? Ieškokite sprendimų, nepulkite į paniką - ramybė iš Jūsų labai reikalinga senam gyvūnui. Tai jam garantuoja saugumo jausmą, kuris stipriai įtakoja sveikatą. 

Apribokite senjoro judėjimą kambariuose, jei jam sunku orientuotis erdvėje. Taip jis jausis tik dar saugiau ir patogiau. Stenkitės praleisti laiką kartu kuo efektyviau - ramybė, pasitikėjimas, kasdieniai ritualai daro stebuklus. Senolio įtraukimas į nesudėtingą ir trumpą žaidimą - puikus būdas pamankštinti tiek kūną, tiek protą, neleisti sustingti, sustabarėti ir tuo pačiu pakelti nuotaiką. Suteikite galimybę vyresniam gyvūnui turėti šiltą ir saugų guolį, kuriame ilsintis niekas nedrumstų ramybės. 

Jei Jūsų gyvūnas atsisako valgyti įprastą mistą, tai gali būti dantenų uždegimo ar net dantų klibėjimo/kritimo pasekmė. Gal vertėtų pagalvoti apie kitokios konsistencijos maistą? 

Mylėkime savo senukus, suteikime jiems galimybę oriai nugyventi gyvenimą šalia mūsų ir su mumis, nepaveskime ir tęskime tą pirmos pažinties metu įsižiebusią meilės istoriją. Jie pasitiki tais, kurie juos prisijaukino. 

Nuotrauka paimta iš www.boredpanda.com

Kaip katė su šuniu

Dažniausiai tiems, kurie gyvena su šunimis, net nekyla tokia idėja, kad jie galėtų kartu auginti ir katiną. Dažniausiai tiems, kurie gyvena su katėmis, nesuprantamas dalykas – įsigyti šuniuką. Kaip jie gyvens kartu! Neįmanoma! Kodėl taip yra? Ar mūsų galvos pilnos stereotipų ir mes negalime nuo jų atsitraukę pažvelgti į viską paprasčiau? 

Mano visai nekukli patirtis rodo, kad katės puikiai susigyvena su šunimis, o šunys puikiai supranta kates! Prasidėjo, ko gero, viskas 2007 metais, kai mano veislyne gimęs katinėlis, vardu Big'as, iškeliavo į savo nuolatinius namus Vilniuje ir ten apsigyveno su belgų aviganių veislės kalyte Mona. Tą dieną ėmė ir sugriuvo visi mano įsitikinimai visam laikui! Po kiek laiko aš pati važiavau į Vilnių lankyti veislyno absolvento ir savo akimis negalėjau patikėti, kaip šauniai šuo žaidžia su katinu! Žaidimo eigoje rodėsi, kad abu gyvūnai lyg transformuojasi – šuo sukatiniškėja, o katinas sušunėja! Viskas taip greitai vyko mano akyse ir taip mane apžavėjo, kad aš dar ilgai pasakojau visiems, ką mačiau. 

Kita tokia patirtis atėjo kartu su Eagle'iuko (Yglio) išlydėjimu – jis apsigyveno su anglų pointeriu Baseliu! Abu kačiukai keliavo į namus, kur jau ilgokai karaliavo šunys. Abu kačiukai apsigyveno su didelių veislių,  suaugusiais šunimis. Atrodytų – jie gi galėjo ūsuotuosius tiesiog vienu kąsniu praryti! :) Tačiau! Įvyko stebuklas!

Yglio šeimininkė man pasakojo nuostabiausius ir keisčiausius dalykus! Kaip katinas ne tik susidraugavo su savo kambarioku, bet ir noriai susipažino su kaimynų šunimi. Kaip jis drąsiai žengia į lauko koridorių, kad galėtų jį pasitikti, kaip šuniškai sveikinasi ir kaip labai pasiilgsta savo draugo Baselio. Aš godžiai gėriau tas smagias istorijas ir žavėjausi gyvūnų socialumu, mokėjimu prisitaikyti, noru komunikuoti, tyrinėti ir sugebėjimu atpažinti panašius atvejus (kitus šunis, kates)! 

Vėliau dar daug mano veislyno kačiukų keliavo į naujus namus, kuriuose jau gyveno šuniukai. Aš jau drąsiai išleisdavau juos ten, nes buvau tikra, kad jie susidraugaus, taps neišskiriami žaidimų draugai ir kartu velsis į smagiausias istorijas!

Beje, kad nepagalvotumėte, kad tik šunys noriai priima katinus, o atvirkščiai bendravimas nevyksta, tai pasakysiu, kad katinai taip pat puikiai priima mažylius į savo namus :) 

Pasižiūrėkite, kokių neįtikėtinai gražių istorijų-filmų pilnas YouTube kanalas! Gal metas ir jums laužyti stereotipus? :)

P.S. jei turite savo istoriją į temą, rašykite! Aš jas kolekcionuoju tam, kad įrodyti skeptikams, kad posakis „kaip katė su šuniu“ nebeteko galios!

Kur karaliai eina pėsti?

Kadangi ankstesnė tema buvo apie kraikus, tai, natūraliai, ši turėtų būti apie tas vietas, erdves, kuriose kraikas naudojamas – kačių tualetus. Tai ne ką mažiau svarbi tema! Taip atrodo, kad ką jau čia galima papasakoti apie plastmasinę vonelę, į kurią pilamas kraikas. Aš jus patikinu, kad šitaip nebegalvosite, kai perskaitysite visą temą. 

Kačių tualetai gali būti uždari ir atviri, gali būti netgi išsivalantys!

Atviras variantas

 

Uždaras variantas

Išsivalantis variantas :)

Dar vienas stebuklas :)

Tokie mini robotai turėtų būti neprasti pagalbininkai, bet man asmeniškai jų Lietuvoje neteko matyti. Net neįsivaizduoju ar katinas neišsigąstų tokio tualeto :) Na, prie visko priprantama.

Išduosiu paslaptį, kad pigiausią uždarą tualetą teko pirkti Thomas Philipps parduotuvėje. Štai toks. Ir kokybė jo nėra tokia jau prasta, kaip kaina gali rodyti.

Jau kalbėjau, kad katės tualeto vieta turėtų būti ne tik jums, bet ir gyvūnui pirmiausia patogi – nuošali, saugi, rami, lengvai pasiekiama. Žodžiu, apsvarstyti WC padėtį bute vertėtų iš anksto, dar prieš įsigyjant ūsuotąjį. Be abejo, kartais tai koreguojama eigoje: įgyjama patirtis, taikomasi prie gyvūno individualiai arba gyvenimo sąlygos padiktuoja pokyčius, bet apsvarstyti viską iš anksto labiau nei verta. 

Dažnas katino tualetą stato savo vonios kambaryje, ypač tokiu atveju, jei ten yra ir unitazas, į kurį galima patogiai supilti panaudotą kraiką (tik tą, kurį galima pilti į kanalizaciją!). O ir šiaip – lyg ir tam skirtas šis kambarėlis :) 

Tačiau, ne visi gyvena butuose ar namuose, kuriuose įmanoma vonios kambaryje įterpti dar bent vieną papildomą rakandą. Atvirkščiai, dažno mūsų vonioje nėra net kojos kur pastatyti ir sunku apsisukti... ką jau kalbėti apie dar vieną nemažai vietos užimantį pribombasą... 

Ir čia yra išeitys! Pasitelkus fantaziją, įmanoma tokį visai iš esmės neestetišką daiktą paversti interjero detale. 

Labai šauni idėja – įtaisyti tualetą spintelėje, spintoje ar kitame balde. Žiūrėkite!

Tiems, kurie negali išleisti nemažų sumų įsigyjant katino tualetą, siūlau pasitelkti fantaziją ;) Štai jums idėjos. 

Nepamirškite, kad jums reikės lopetėlės „kakučiams“ ir sušokusiam kraikui išimti iš tualeto. Lopetėlės būna irgi skirtingos – su didesnėmis skylutėmis, skirtos silikoniniam kraikui valyti, kad didelės granulės išbyrėtų, o kitas turinys liktų lopetėlėje, ir su smulkiomis skylutėmis, sušokančiam į gumulėlius kraikui.

Lopetėlė didelėmis, stambiomis skylutėmis

Lopetėlė smulkiomis skylutėmis

 

Dar labai geras pagalbininkas – kilimėlis prie tualeto. Jis skirtas tam, kad kraikas, katinui išlipus iš dėžutės, nepažirtų po visus kambarius. Be abejo, idealiai kilimėlis nesurinks granulių, bet, patikėkit, tai gelbėja.  Kilimėlį galite įsigyti gyvūnų prekių parduotuvėje arba priderinti kažką patys. Tinka vonios kilimėliai arba kilimų ar dirbtinės žolės atraižos, kurias nesunkiai įsigysite buitinių prekių parduotuvėse. 

  

Aš dar turiu šluotelę su semtuvėliu nubyrėjusiam kraikui sušluoti, kai jau akis granulės ant grindų akis ima badyti, o siurbti kambarių dar nesinori.

Nepamirškite, kad tualetus reikia prižiūrėti, dezinfekuoti ir karts nuo karto keisti naujais. Kodėl? Pastebėkite tualeto dugną. Metams bėgant, jis šlapimo ėdamas, braižomas nagų ir pan., darosi ne tik negražus, bet ir tampa bakterijų veisykla. Be abejo, dezinfekuoti ir kitaip gerai išvalyti reikia kaskart keičiant kraiką, bet tai neapsaugo nuo nusidėvėjimo. Smulkiose rievėse, įbrėžimuose bakterijoms lengviau užsilaikyti. Netaupykite ten, kur nereikia ;) Patarčiau kas metus-du senojo atsisveikinti su senuoju tualetu ir įsigyti naują. O gal tuo pačiu ir kokybiškesnį, modernesnį. 

Tualetą plauti, prižiūrėti galite įprastomis valymo priemonėmis. Aš pati naudoju ekologišką indų arba paviršių ploviklį. Siūlau nepersistengti su agresyviomis cheminėmis priemonėmis, nes tai gali pažeisti jautrią katinukų pėdučių odelę, dirginti kvėpavimo takus. Geriau rinkitės kuo natūralesnius, švelnius valiklius. Kad ir citrinos sultis, sodą, actą. Jie puikiai naikina kvapus ir dezinfekuoja. Išplovę ir nusausinę tualetą, užpildykite nauju kraiku ir patys gerai nusiplaukite po tokių procedūrų rankas. Nepamirškite to padaryti kaskart išvalę savo augintinių tualetus!

Kaip lavinti katę

Taip taip, jūs gerai supratote, katės, kaip ir žmonių vaikai ar kiti gyvi sutvėrimai, gali ir turėtų būti lavinamos. Kam to reikia? Skirkime laiko išsiaiškinti, kokie yra kačių lavinimo būdai ir ką tai duoda.

Tikriausiai visi žino, kad šunys mėgsta žaisti. Perka mažiems ir dideliems šuniukams žaisliukus, dažnas net imasi dresūros – moko įvairių komandų, mėto kamuoliukus ir kitaip užsiima šuns lavinimu. Tai ne tik stiprina šeimininko ir šuns tarpusavio ryšį bei šuns saugumo jausmą, bet ir padeda išmokti bendros tvarkos, skaidrina rutiną, suteikia galimybę dar daugiau pabūti drauge. O kuo skiriasi katės nuo šunų šiuo atžvilgiu? Ogi niekuo! Visame pasaulyje yra pardavinėjami žaislai, kurių pagalba mes galime ugdyti savo augintinius – net žiurkėnams gaminami maži tuneliukai ir bėgimo „takeliai“, kad nekamuotų liūdesys per dienas tupint mažam narvelyje ir kad smegenėlės nuolat veiktų :) Taigi, įsigiję augintinį, nepamirškite su juo „dirbti“ – jį mokyti ir suteikti galimybę tobulėti. Kiekvienas lavinamasis žaislas verčia smegenis dirbti, galvoti, spręsti problemą, o kiekvienos „problemos“ išsprendimas džiugina, skatina tobulėti, siekti tikslų, užsibrėžti juos vis naujus. Jei to dar nedarote – niekada nėra vėlu pradėti ;)

Tik nepulkite bėgti į parduotuvę pirkti visų įmanomų žaislų. Kartais užtenka iš popieriaus susuko kamuoliuko, kad pažaisti su dėmesio ištroškusiu mažu kačiuku arba praskaidrint dieną jūsų išsiilgusiam ūsuočiui.

Internete sudėta begalės idėjų, kaip pagaminti, sumeistrauti žaislus patiems. Tai tinka ne tik auksarankiams, kurie mėgsta kurti iš medžiagų, popieriaus, medžio įvairius mielus niekučius. Tokie niekučiai būna tikrai daug mielesni nei pirktiniai!
Nepamirškite, kad nevalia palikti gyvūno vieno su žaislais! Nepalikite katino vieno su guminėmis juostelėmis ant laipynių ar žaislų su virvelėmis pakabintų ant durų staktų, kitų vietų – gyvūnas laisvai gali įsipainioti ir pasikarti ant jų. Jei virvelę ar juostelę suėstų (o tai pakankamas dažnas atvejis), šioji gali išsidėlioti per visą skrandžio ar žarnų ilgį, o tuomet operacijos tampa sudėtingomis... Ir neklijuokite smulkių, galinčių nukristi detalių ar plunksnų ant savo pagamintų žaislų – katinas lengvai jas nukrapštys ir suvalgys. Tai gali baigtis visai nemaloniai... Žodžiu, nemanykite, kad žaislai yra tam, kad atsikratyti savo gyvūnu. Tai yra priemonė jums abiems leisti laiką ;)
Patirtis rodo, kad labai smagiai žaidžiami ir mylimi yra velti kamuoliukai.

Tad tie, kuriems pavaldi vilna, nedvejodami galite privelti savo katinėliams vilnonių kamuoliukų (didesnių nei tinkamų prarijimui ;) ). Sudėtingesnis veltinuko variantas čia.

Kamuoliuką galima kartu mėtyti ar ridenti. Galima net išmokyti katiną jį jums atnešti! Kiekvieną teigiamą veiksmą reikia pastiprinti skanėstu – jei jums sakant komandą „atnešk“, katinas tai padaro, duokite jam skanėstą, pagirkite, paglostykite. Kartokite tai tol, kol toks veiksmas taps savaime skatinančiu ir suteiks katinui malonumą. O tikrai suteiks, nes tai bus dar vienas šansas būti su jumis ir jums įsiteikti.

Mėgstantiems megzti idėjos čia ir čia. Galite prisigalvoti begales idėjų patys arba „pagooglinti“ ir perimti kitų jau įgyvendintas idėjas.

Norite iš popieriaus? Prašau!

Ir dar čia kokia šauni idėja! Ir čia!

Katinams labai patinka čežantys, traškantys, judantys objektai! Žaiskite su jais drauge! Pritvirtinkite žaislus ant virvelių, pajunkite savo vaikus į žaidimą – tai bus ne tik kelis kartus naudingesnė veikla, o ir mielesnė :)
Esate baldininkas? Pirmyn! Laipiojimas, karstymasis, galimybė gyvenimą kambaryje stebėti iš viršaus leis jūsų augintiniui pasijusti pilnaverčiu ir laisvu, neleis liūdėti, priartins prie prigimtinių įpročių ir kartu padės treniruoti raumenukus, neleis užsisėdėti ir aptingti.  

  

Mokate siūti? Tai paprasta! Idėjos čia, čia ir dar čia.

Nepasižymintiems jokiais kūrybiniais sugebėjimais :) 

Net draskykles galite nesunkiai pasigaminti patys! Idėjos čia, čia (na gerai, ši nėra tokia jau paprasta :) ) ir čia. 

Beje, draskyti katės turi ir tiesiog privalo! Ir tik nuo jūsų priklauso, ką jos pasirinks draskymo objektu ;) Taigi, nuo pat mažumės skirkite laiko išmokyti mažylį tai atlikti tinkamoje vietoje. Tai gali būti horizontali arba vertikali, kabanti arba stacionari draskyklė. Įsiklausykite į tai, ką jums „sako“ gyvūnas. Jei jis mėgsta pasikasyti nagučius į kilimą – apkalkite sena kilimine danga lentą ir pasiūlykite ūsuočiui treniruotis būtent čia. Prisiminkite – už kiekvieną teigiamą elgesį skatiname! Kartais labai padeda katžolė. Jei jos turite sausu pavidalu – apkaišykite ja draskyklę. Jei įsigyjote purškiamą variantą – išpurkškite ja draskyklę. 

Žinote, koks žaislas sukelia euforiją jūsų katei? Elementari kartoninė dėžė!

Galite skirti laiko ir pagaminti simpatišką pilį savo princams ir princesėms ;) 

Dar vienas puikus atradimas – lazeriukai. Elementariausi  pardavinėjami spaudos kioskuose ar smulkmenų parduotuvėlėse. Tik nešvieskite savo katinams jais į akis :) Tiesiog, nukreipkitešvieselę į grindis ir pamatysite patys – tingus ir „beveidis“ jūsų katinas prisikels! Kaina nedidelė, o džiaugsmo kiek!

Žodžiu, linkiu netingėti, pasitelkti išmonę, intuiciją, įsiklausyti į savo katinus ir pirmyn! Viskas grįš su kaupu – teigiamą žaidimų poveikį pastebėsite netrukus, o ir jums bei jūsų šeimai bus puiki terapija po niūrių ir pilkų kasdienybės dienų.  Juk taip miela vėl pasijusti vaikais!

P.S.  Labai laukiu jūsų idėjų ir pasakojimų!

Ruduo ir vilnoniai mezginiai

Štai ir atėjo TAS ruduo! Ištraukiu arbatžoles iš tolimiausių lentynų užkampių, vilnones kojines iš stalčių užkaborių, įsisupu vakarais į storą megztinį ir lydžiu lietaus lašų takus akimis. Tai mano lauktas metas, kai galiu būti tik su savimi. Jaučiuosi jaukiai, kai darbe, už mano nugaros esančiu langu sruvenantis lietus tobula vandens siena atitveria mane nuo negandų, problemų, nuoskaudų, svetimų bėdų. Tiesiog idealus laikas sau. Laukiu kaštonus renkančių vaikų, tekšėjimo botais, drėgno oro ir sunkios žemės kvapo, sodrių gamtos spalvų. Vėjas tampa kitokiu. Jis užtikrintas, griežtokas, pasitikintis savimi. Gamta tokia brandi, tokia rimta. Mane taip traukia prisiglausti prie drėgnų medžių kamienų, panerti pirštus į žemėtas samanas...

Visa tai piešiu jums ne be reikalo. Tai įžanga į tai, kad kiekvienas mūsų turi savo ramybės oazę, savo supratimą apie tai, kur jaučiasi saugiai ir užtikrintai. Norėjau pradėti savo „paskaitą“ apie tai, kad katinams irgi reikia SAVO vietos, erdvės, laiko sau. Net patys mažiausi, nuvargę nuo kasdieninių tyrinėjimų ir žaidimų, ieško SAVO guolio arba SAVO kelių :) Žodžiu, savos oazės, kurioje galima pailsėti nuo aplinkos. Patikėkit, to reikia ne tik jums! O gal dar nesuvokėte, kad jums to reikia? Bet kodėl tuomet važiuojate toli nuo miesto šurmulio atostogauti? Kodėl renkatės savo sofą ir TV pultelį (knygą?), kai norisi pailsėti nuo draugijos? Kodėl geriausiai jaučiatės sekmadienio popietę su pižama lovoje ir svajojate, kad akimirka niekada nesibaigtų? Nes mums visiems reikia laiko sau ;) 

Pastebėkite savo augintinį. Jis taip pat turi savo mylimą vietą. Neatimkite tos galimybės iš jo ir jis niekada jums nekels problemų. 

Kai žmonės klausia, kodėl katinas tuštinasi ar šlapinasi ne vietoje, ima elgtis agresyviai ar pan., mano pirmas klausimas būna ar gyvūnas sterilizuotas/kastruotas, o sekantis (jei pirmas atsakymas teigiamas) – ar jis jaučiasi namuose saugus. Kitaip tariant, ar jis turi savo ramybės oazę. 

Jei namie atsirado mažas žmogutis, jei pasikeitė jūsų dienotvarkė, jei namus griauna statybininkai, jei kaimynas jau kelinta para gręžia sieną, jei pas jus lankosi nauji, keisti, nematyti žmonės ar pan., tai yra pagrindas jaustis kaip-ne-savo-namuose jūsų katinui. Jei leisite šitaip jaustis ilgą laiką ir gyvūnas neturės, kur prisiglausti, „pabėgti“ nuo „baisios“ realybės, tai didelė tikimybė, kad jis pradės reikšti „pretenzijas“. O „pretenzijos“ gamtoje reiškiamos labai paprastai – imama žymėti sava teritorija arba imama gintis nagais ir ragais :) Jie nekerštauja, jie neturi tokių žmogiškų jausmų, kaip neapykanta, jie tiesiog ginasi ir imasi priemonių. Duokite jiems suprasti, kad jie saugūs. Kad ir kas benutiktų, kad ir kas keistųsi gyvenime – jie buvo ir bus vieninteliai ir nepakartojami jums. Tik visiškas supratimas ir abipusis pasitikėjimas veda į harmoningus santykius. 

Kaip tai padaryti? Labai paprastai. Yra keli esminiai dalykai, kurių reikia paisyti: 1. dienotvarkė – maitinimas, žaidimai ir pasikalbėjimai turi vykti kasdien ir vienodu ritmu (joks naujas gyventojas negali to pakeisti! o jei jis atsirado, raskite laiko ir savo augintiniui, nepamirškite, kad esate atsakingi už jį); 2. ramybės oazė – joks kūdikis, santechnikas, dažytojas ar triukšmingas draugas negali brautis į katino oazę – jūsų gyvūnas turi turėti nepasiekiamą rankomis vietą, kurioje jis jaustųsi lyg po devyniomis spynomis (laikykitės taisyklės „čiku raku namai“ – tai šventa bet kokiu atveju); 3. prie pokyčių namuose turėtumėte pratinti palaipsniui ir nuosekliai – jei bute keičiasi baldų išdėstymas, palikite katino WC, guolį ar mėgiamą „tašką“ kurį laiką toje pačioje vietoje. Siūlykite kelis naujus variantus iš pradžių, bet palikite senąjį savo vietoje. Jei jūsų atžala ėmė vaikščioti ir pamėgo daužyti per katino WC dangtį, nemanykite, kad būgno viduje miela „daryti sysiuką“! Taip pat nemalonu iki savo WC brautis lyg pro minų lauką. Juk paprasčiau tada padaryti reikaliukus "kur-nors-kitur-patogiai. Būkite tolerantiški ir negalvokite, kad gyvūnai daug skiriasi šiuo klausimu nuo mūsų – žmonių. Nemanau, kad jūs sugebėtumėte ramiai atlikti savo reikalus atviroje aikštėje pilnoje žmonių. 

Taigi, keliu rudeninį arbatos puodelį už ramybę ir taiką, už toleranciją aplinkinių norams, už supratingumą, už norą gyventi taikiai ir gražiai!