Aegroto dum anima est, spes est

Ar Tau teko kada nors ilgėtis? Taip labai, kad net skauda. Taip labai, kad norisi kaukti vilku. Taip labai, kad lyg žvėris suktum ratus kambaryje, kad kaulus laužytų lyg nuo gripo, kad nepadėtų nė vieni vaistai nuo skausmo, kad norėtųsi lėkti laukais ir rėkti, versti kalnus, nerti į šalčiausią pasaulyje upelį... Ir taip labai, kad niekas niekas niekas kitas negalėtų atstoti to, kurio ilgiesi... Nebūtų nei vieno metodo, anksčiau išbandyto ar naujai sugalvoto, kuris padėtų iškęsti, kuris leistų pailsėti nuo ilgesio. Ar buvo Tau taip, kad gali nudirbti visus pasaulio darbus ir nesijausdamas pavargęs imtis dar ir dar naujų? Ar tuomet kilo toks baisulinis noras visiems aplinkui padėti, paguosti, užjausti? O gal sumušti? Nuskriausti? Sužeisti? Skilti į tūkstančius dalelių ir nebepajėgti jų surinkti... 

Ašaros kaupiasi akyse, bet nesugeba iš ten išsiveržti. Ir eini per gyvenimą su dviem ežerais veide, kurie kėsinasi išsilieti iš kraštų, bet taip to ir nepadaro...

Tiesa, neparašiau. Įsigijau šunį. Kalytę Zoyą. Tokį mielą ir jaukų padarėlį, kuris man padeda pažinti ilgesį. Niekada katinų akyse nemačiau šio jausmo. Ilgesio kupinos šuns akys atrodo tokios bedugnės. Lyg kitokio pasaulio krateriai, lyg visos žmonijos išmintis, lyg tūkstančiai skausmų, kuriuos patyrė gimdyvės, lyg tas mano jausmas, kai aš ilgiuosi. Štai! Niekas taip tyrai ir nuoširdžiai nesiilgi grįžtančio, niekas taip nesiskaudina ir nesielvartauja, kaip šeimininko laukiantis šuo. Na, dabar dar ir aš patyriau tą jausmą, kurį bandau pažinti Zoyos gelbėjama. 

Myliu rudenį. Tai mano metų laikas. Šiandien supratau, kad ir ilgėtis jis labiausiai tinkamas. Ta amžina gamtos kaita nuo gimimo iki mirties rudenį matoma dramatiškiausiai. Tik dabar augalija tyliai pripažįsta, kad nėra amžinybės. Tik dabar susitaiko su mirties nežinomybe ir didvyriškai pasiryžusi miršta. Taip taip. Aš mėgstu dramą. Mėgstu ją stebėti, joje dalyvauti. Širdis juntama tik tada, kai ji dirba. O dirba ji geriausiai tada, kai ilgesys varo iš proto. Tada aš ją ne tik jaučiu. Aš ją girdžiu! Tyliais ir ilgais vakarais, kai visi jau seniausiai miega, o aš sėdžiu savo balkone susisukus į vilnonį pledą, imu girdėti, kaip mano širdis garsiai dunksi. Galiu išskirti jos sakomus žodžius. Ji šaukiasi to, kurio ilgisi. Vienok, keista, kad ne pavasarį...

Atrodytų, galėčiau gyventi ramiai ir tvarkingai (džiaugsmingai?). Na taip, kaip visi tie, kurie gyvena pavasariu, tiki gimimu ir neigia mirties artumą. Kaip tie, kurie gali manyti esą laimingi. Kurie tiek nesigilina. Neapkrauna savęs mintimis. 

Nenoriu įveikti ilgesio, nenoriu užsimiršti, nenoriu net ir to, kad kas pakištų idėją, kaip galima mažiau skausmingai išgyventi. Noriu to, kurio ilgiuosi. Sutikus jį lengvai surinksiu savo pabirusias daleles, o patvinę ežerai išsilies iš kraštų ir pasidarys lengva, gera. Noriu patirti tą drebulį, tą palengvėjimą, tą euforiją, kai ilgesys palieka širdį, o ši vis dar pasimetus daužosi.

Norėtumėte man padėti? Perduokit tam, kurio ilgiuosi, kad dar noriu gyventi, kad noriu susirinkti į visumą ir būti laiminga, kad pažinau ilgesį ir kad skausmas tapo kasdienybe, kad nepadeda man vaistai ir patarimai, kad tik vienas prisilietimas išgelbėtų mano gyvybę.

Norėtumėte man padėti? Niekada nepaleiskite tų, kurių gali tekti ilgėtis. Apkabinkite stipriai ir tvirtai. Pašnibždėkite į ausį, kad mylite. Nelaukite pavasario. 

Ruduo ir vilnoniai mezginiai

Štai ir atėjo TAS ruduo! Ištraukiu arbatžoles iš tolimiausių lentynų užkampių, vilnones kojines iš stalčių užkaborių, įsisupu vakarais į storą megztinį ir lydžiu lietaus lašų takus akimis. Tai mano lauktas metas, kai galiu būti tik su savimi. Jaučiuosi jaukiai, kai darbe, už mano nugaros esančiu langu sruvenantis lietus tobula vandens siena atitveria mane nuo negandų, problemų, nuoskaudų, svetimų bėdų. Tiesiog idealus laikas sau. Laukiu kaštonus renkančių vaikų, tekšėjimo botais, drėgno oro ir sunkios žemės kvapo, sodrių gamtos spalvų. Vėjas tampa kitokiu. Jis užtikrintas, griežtokas, pasitikintis savimi. Gamta tokia brandi, tokia rimta. Mane taip traukia prisiglausti prie drėgnų medžių kamienų, panerti pirštus į žemėtas samanas...

Visa tai piešiu jums ne be reikalo. Tai įžanga į tai, kad kiekvienas mūsų turi savo ramybės oazę, savo supratimą apie tai, kur jaučiasi saugiai ir užtikrintai. Norėjau pradėti savo „paskaitą“ apie tai, kad katinams irgi reikia SAVO vietos, erdvės, laiko sau. Net patys mažiausi, nuvargę nuo kasdieninių tyrinėjimų ir žaidimų, ieško SAVO guolio arba SAVO kelių :) Žodžiu, savos oazės, kurioje galima pailsėti nuo aplinkos. Patikėkit, to reikia ne tik jums! O gal dar nesuvokėte, kad jums to reikia? Bet kodėl tuomet važiuojate toli nuo miesto šurmulio atostogauti? Kodėl renkatės savo sofą ir TV pultelį (knygą?), kai norisi pailsėti nuo draugijos? Kodėl geriausiai jaučiatės sekmadienio popietę su pižama lovoje ir svajojate, kad akimirka niekada nesibaigtų? Nes mums visiems reikia laiko sau ;) 

Pastebėkite savo augintinį. Jis taip pat turi savo mylimą vietą. Neatimkite tos galimybės iš jo ir jis niekada jums nekels problemų. 

Kai žmonės klausia, kodėl katinas tuštinasi ar šlapinasi ne vietoje, ima elgtis agresyviai ar pan., mano pirmas klausimas būna ar gyvūnas sterilizuotas/kastruotas, o sekantis (jei pirmas atsakymas teigiamas) – ar jis jaučiasi namuose saugus. Kitaip tariant, ar jis turi savo ramybės oazę. 

Jei namie atsirado mažas žmogutis, jei pasikeitė jūsų dienotvarkė, jei namus griauna statybininkai, jei kaimynas jau kelinta para gręžia sieną, jei pas jus lankosi nauji, keisti, nematyti žmonės ar pan., tai yra pagrindas jaustis kaip-ne-savo-namuose jūsų katinui. Jei leisite šitaip jaustis ilgą laiką ir gyvūnas neturės, kur prisiglausti, „pabėgti“ nuo „baisios“ realybės, tai didelė tikimybė, kad jis pradės reikšti „pretenzijas“. O „pretenzijos“ gamtoje reiškiamos labai paprastai – imama žymėti sava teritorija arba imama gintis nagais ir ragais :) Jie nekerštauja, jie neturi tokių žmogiškų jausmų, kaip neapykanta, jie tiesiog ginasi ir imasi priemonių. Duokite jiems suprasti, kad jie saugūs. Kad ir kas benutiktų, kad ir kas keistųsi gyvenime – jie buvo ir bus vieninteliai ir nepakartojami jums. Tik visiškas supratimas ir abipusis pasitikėjimas veda į harmoningus santykius. 

Kaip tai padaryti? Labai paprastai. Yra keli esminiai dalykai, kurių reikia paisyti: 1. dienotvarkė – maitinimas, žaidimai ir pasikalbėjimai turi vykti kasdien ir vienodu ritmu (joks naujas gyventojas negali to pakeisti! o jei jis atsirado, raskite laiko ir savo augintiniui, nepamirškite, kad esate atsakingi už jį); 2. ramybės oazė – joks kūdikis, santechnikas, dažytojas ar triukšmingas draugas negali brautis į katino oazę – jūsų gyvūnas turi turėti nepasiekiamą rankomis vietą, kurioje jis jaustųsi lyg po devyniomis spynomis (laikykitės taisyklės „čiku raku namai“ – tai šventa bet kokiu atveju); 3. prie pokyčių namuose turėtumėte pratinti palaipsniui ir nuosekliai – jei bute keičiasi baldų išdėstymas, palikite katino WC, guolį ar mėgiamą „tašką“ kurį laiką toje pačioje vietoje. Siūlykite kelis naujus variantus iš pradžių, bet palikite senąjį savo vietoje. Jei jūsų atžala ėmė vaikščioti ir pamėgo daužyti per katino WC dangtį, nemanykite, kad būgno viduje miela „daryti sysiuką“! Taip pat nemalonu iki savo WC brautis lyg pro minų lauką. Juk paprasčiau tada padaryti reikaliukus "kur-nors-kitur-patogiai. Būkite tolerantiški ir negalvokite, kad gyvūnai daug skiriasi šiuo klausimu nuo mūsų – žmonių. Nemanau, kad jūs sugebėtumėte ramiai atlikti savo reikalus atviroje aikštėje pilnoje žmonių. 

Taigi, keliu rudeninį arbatos puodelį už ramybę ir taiką, už toleranciją aplinkinių norams, už supratingumą, už norą gyventi taikiai ir gražiai! 

Skiriu tiems, kurie jaučia metų laikus

Kodėl rašau "jaučia"? Kodėl manau, kad yra nejaučiančių? Nes yra žmonių, kurie pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą tiesiog pragyvena, praleidžia, praegzistuoja. Jie keičia basutes į botus, marškinėlius į megztinį, pliką galvą ima dengti kepure, tačiau nelabai gilinasi, kas gi vyksta aplinkui. O gamta siaučia, duodasi, nerimsta, gyvena, sudeda, daugina ir atima, skleidžia kvapus, maino spalvas, augina ir skina, gamina ir naikina. Ima svaigti galva, kai pradedu gilintis, koks mechanizmas užvestas. Suspurda širdis supratus, kad esu to mechanizmo dalelė. Mažyčiu sraigteliu miela būti! Šioje sistemoje - detalioje, tikslioje, nuoseklioje - imu jaustis vietoje ir laiku. Čia ir dabar. Viskas gražu, jei priimi atviromis akimis ir širdimi!

Ėt. Apie gamtos virsmus ir žmogaus rolę juose galima būtų šnekėti be paliovos. Šį kartą noriu išsakyti savo nuomonę apie kates ir jausmus, emocijas, nuotaikas. Ar katės jaučia sezoniškumus? Ar jos gali sirgti depresija? Ar jos jaučia tai, kad gyvenimas bėga?

Žinot, visada sakiau ir sakysiu, kad katės - ne žmonės, jos nejaučia tokių žemų jausmų kaip kerštas, neapykanta, pagieža. Ir tikrai ne dėl išgyvenamų jausmų tavo katinas primy*o į tavo mylimojo batus ;) Ne dėl to, kad pavydėjo tavęs ir nekentė Jo. Taip jau yra, kad vyriškas prakaito kvapas yra artimiausias tam, kurį pačios katės palieka, kaip savo teritorijos kvapą. Tai visiškai normalu gamtoje - žymėti savo teritoriją. Čia mano namai, čia mano guolis, čia mano šeimininkas - mąsto katinas. Čia mano žmona, čia mano vaikai, čia mano mašina, čia mano butas/namas/ garažas ir t.t., ir pan. - mąsto žmogus (vyras). Tik katinas neturi kitų būdų įrodyti žodžio "mano" svarbą. Taigi, jis daro tai, ką daro - pažymi. Beje, klaidinga manyti, kad teritorijos žymėjimas yra būdingas tik vyriškos lyties katinams. Katės ne ką prasčiau tai daro ir nė per plauką neatsilieka nuo vyriškių! Bet apie tai irgi dar kalbėsime. 

Taigi, nuo šiol mano nuomonė yra oficiali ir užrašyta - katės nejaučia žmogiškų žemų jausmų - pagiežos, neapykantos, pykčio. O ar joms būdinga depresija? Liūdesys?

Man, kaip psichologei pagal profesiją, pirmiausiai norėtųsi apibrėžti, kas tai yra depresija. Pernelyg jau dažnai švaistomasi šiuo terminu. Ir dažniausiai tai daroma visai nepagrįstai... Depresijai būdingi trys bruožai, kurie turi pasireikšti vienu metu, kad būtų galima nustatyti diagnozę (beje, nustatinėti diagnozės sau nevertėtų ;)): valios nebuvimas, prislėgta nuotaika bei malonumo jausmo išnykimas. Jei vis dar manote, kad sergate depresija, atsakykite į vieną paprastą mano klausimą - ar šiandien atsikėlėte iš lovos? Jei atsakymas "taip", nusiraminkite - Jūs nesergate jokia ten depresija. Su kuo Jus ir sveikinu!

Taigi, mano nuomone, katės neserga depresija. Tik neburbėkite, palaukite - paaiškinsiu. Jos tikrai gali atrodyti neramios, liūdnos, apatiškos. Jei taip yra, pasižiūrėkite į veidrodį. Ką matote? Surūgusį, papilkėjusį, išsigandusį, pervargusį, nelaimingą, pasimetusį, susiraukusį save? Katės - Jūsų sielos atspindys. Niekas taip gerai neveikia katės "nuotaikos", kaip Jūsų nuotaika. Vis dar netikite? Išsivirkite sau arbatos, atsisėskite trumpam prie lango, pasiimkite arbatos puodelį į rankas. Žiūrėkite pro langą tol, kol mintis apie darbus pakeis mintys, kad dar niekada nematėte tokio spalvingo rudens, leiskite sau ramiai stebėti lietaus lašelius, nuo žvarbaus oro krūpčiojančius lapelius. Dabar prisiminkite, kad esate šiltuose namuose su šiltu puodeliu arbatos. O Jūsų katinas, ko gero, jau senai murkia Jums ant kelių. Ir jo "depresijos" nebeliko nė padujų. Ūsuotasis tiesiog nutaikė proga pasidžiaugti Jūsų ramybe.

Ramybės Jums ir mažyčių ramių akimirkų Jūsų katinams ant Jūsų kelių :)