Gera pradžia - pusė darbo

Jau ne kartą rašiau apie naujo (mažo) šeimos nario priėmimą į savo namus, bet... vėl ir vėl iškylančios problemos, su kuriomis susiduria mano „klientai“, verčia mano smegenis suktis greitai ir gilintis į naujai iškilusius iššūkius bei ieškoti naujų, konkrečiai situacijai reikalingų, sprendimų.

Aktualiausia tema - naujokas „pamiršta“ higienos įgūdžius ir „randa“ patogesnius tualetus naujuose namuose.

Kaip taisyklė, dauguma jūsų mano, kad kačiukai privalo vos tik peržengę jūsų namų slenkstį žinoti jūsų nustatytą tvarką ir taisykles. Mitas. Supraskite, kad gamtoje kačiukai nuo pat gimimo mamos pratinami prie saugios (!) teritorijos. Ir tik toje teritorijoje mažyliai gali tuštintis. Kodėl? Tam, kad neskleistų kvapų ten, kur gali juos užuosti „priešai“. Teritorija ribojama tiek ploto prasme, tiek kvapų prasme. Tai dviguba nauda – saugumas bei higiena. Aišku, higiena aktualesnė, kai gyveni uždaroje patalpoje, o ne laukuose. Bet grįžkime atgal. Ką daro katė mama, kai jos mažylis nepaklūsta ir smalsumo vedamas bando išsiveržti iš apribotos teritorijos? Ogi lekia tekina iki jo, ima dantimis už kupros ir tempia atgal į „lizdą“. Taip, laikui bėgant, jauniklis suvokia, kad geriau nė nebandyti ištrūkti. Faktas, kad namų sąlygomis senokai auginamos mūsų katės nebeturi tokių aštrių instinktų, bet kačiukų auklėjimas nuo to keistis neturėtų. Jei to nedaro katė mama, tai turėtumėte daryti jūs – tie, kas rūpinasi savo teritorijos „saugumu“. Juk nemalonu valyti šlapimą ar rankioti kakučius nuo savo lovos? Ir net jei tai nieko tokio, kai eina kalba apie mažą kačiuką, tai visai nepakenčiama, kai tas  mažylis išauga į didelį ir nevalyvą katiną... Bet tada jau gali būti per vėlu kažką pakeisti... Todėl griebkime jautį už ragų, o teisingiau - katiną už kupros - iš karto. Tad nuo pradžių:

1.  Senų namų kvapas. Ne veltui siūloma parsivežti iš „lizdo“ kvapų (pvz., naudoto kraiko granulių) į naujuosius namus. Jei kačiuko veisėjas pamirš, patys pareikalaukite, kad bent saujelę įprastinio panaudoto kraiko su kvapu įdėtų į maišelį. Tik įžengus kačiukui pro jūsų namų duris, parodykite jam, kur bus jo „kvapas“ supiltas.
2. Tualeto įprotis nėra paremtas vien tik kvapais, bet ir kitais ritualais. Nuodugniai išsiklausinėkite ar net apžiūrėkite, kur stovi tualeto dėžė senuosiuose namuose, koks kraikas iki tol buvo naudojamas, kokio tipo tualetas buvo patrauklus jūsų kačiukui – uždaras su durelėmis ar atviras, didelis ar mažas, aukštais kraštais ar plokščias? Svarbi ne tik tualeto išvaizda bei kraikas. Svarbi ir tualeto stovėjimo vieta namuose. Dažniausiai katinai mėgsta privatumą, kai „sėdi“ tualete. Ypač rimtam reikalui prispyrus. Panašūs į mus, ar ne? Todėl svarbu išsiaiškinti, kaip labai to privatumo norėsis jūsų naujajam draugui. Jūsų tikslas – atkartoti kačiukui jau įprastą situaciją savuose namuose.
3. Kraiko tipas ir struktūra. Apie kraikus jau rašiau daug, bet dar kartą pakartoti čia verta. Jų būna įvairiausių – silikoninių, medžio drožlių ar briketų, bentonitinių. Jie gali būti sušokantys į gumulėlius arba ne, smulkūs arba stambesni, švelnūs it pudra arba kieti. Ir nei vienas jų nėra blogas. Jums reikia įsidėmėti viena – čia ne jūs renkatės, čia JAU pasirinkta ir priprasta. Pirmaisiais gyvenimo kartu mėnesiais rekomenduoju nekeisti įpročio drastiškai ir naudoti TIK mažyliui įprastą kraiko variantą. Vėliau palaipsniui galėsite modifikuoti šiuos įpročius į palankesnius jums. Net jei jau turite katiną namuose ir jis eina į visai kitokio pobūdžio kraiką, siūlau įsigyti dar vieną tualeto dėžutę, kuri būtų kuo panašesnė į naujokui įprastą, ir pilti į ją mažyliui pažįstamą kraiką. Pakentėkite tuos kelis mėnesius – tai verta.
4. Jei yra kitų augintinių namuose. Kalbu ne tik apie gyvūnus. Kalbu ir apie vaikus NIEKAS neturi trukdyti naujokui atlikti gamtinių reikalų pirmosiomis gyvenimo pas jus savaitėmis. Ir tai turi būti šventa. Turiu omenyje, kad jūs, kaip gaujos vadas, turite reguliuoti srautus prie naujoko tualeto. Niekas neturi stovėti prie dėžutės ir žiūrėti, ką kačiukas ten veikia, bandyti jį iš ten ištraukti arba kartu lankytis dėžutėje. Niekas neturi barškinti per tualeto stogą (jei uždaras tualetas) ar kitaip gąsdinti. Dažnai nutinka taip, kad senieji namų gyventojai dėl susidomėjimo naujais kvapais labai aktyviai stengiasi suuosti juos – lenda į naujoko tualetą net nesulaukę, kol mažylis iš ten išeis. Tai gali trikdyti ar net gąsdinti. Tuomet darosi patraukliau ir saugiau tuštintis jaukioje minkštoje jūsų lovoje ar ant kilimo.  Juolab, kad medžiaga ne tik puikiai ir greitai sugeria skystį – letenėlės niekada nesušlaps, bet ir sukuria privatumo bei jaukumo įspūdį.
5. Pirmosiomis naujoko dienomis jūsų namuose meskite visus svarbius darbus į šalį ir stebėkite mažylio elgesį. Jei matysite, kad šis suka ratus, kapsto, gailiai miauksi ir neranda sau vietos, tai švelniai paėmę nuneškite jį į jo tualetą. Stenkitės jį ten kurį laiką švelniai užlaikyti. O jam atlikus ten reikalus, džiaukitės, girkite ar net paskatinkite kačiuką skanėstu. Pirmosios savaitės tokių įpročių formavimui yra labai svarbios. Neatsipalaiduokite, jei kačiukas iš karto pats suras savo wc. Stebėkite jį bent kelias dienas. Mažyliui viskas nauja jūsų namuose. Informacijos, kurią jis gaus pastarosiomis dienomis, gausa gali jį trikdyti, o pasikeitusi teritorija – klaidinti. Duokite laiko apsiprasti naujuose namuose, susipažinti su gyventojais ir aplinka.
6. Klaidinga galvoti, kad katinui reikia daug erdvės. Didelės erdvės mažam kačiukui neleidžia jaustis saugiai ir trukdo orientuotis. Kuo aiškesnė, labiau pažįstama ir mažesnė erdvė, tuo jaukiau, saugiau ir ramiau jaučiasi kačiukas. Neleiskite kačiuko vaikščioti po visus kambarius pirmosiomis savaitėmis. Stenkitės supažindinti su aplinka palaipsniui, vis grįžkite į pradinį tašką – ten kur yra mažylio guolis, maistas, tualetas. Išeidami į darbus, palikite augintiniui tik šiltą guolį, greitai pasiekiamą tualetą, arti esantį dubenėlį su vandeniu bei maistu. Nesudarykite sąlygų keliauti po visus namus. Greičiausiai jis apskritai visą dieną miegos laukdamas jūsų.
7. Bent pirmus mėnesius pageidautina, kad kačiukas maitintųsi įprastu jam maistu. Svarbu ne tik maistas, bet ir dubenėlis. Čia panašiai kaip ir su tualetu – išsiaiškinkite mažylio mitybos įpročius. Iš kokių dubenėlių kačiukas valgė – metalinių, plastikinių, keramikinių, stiklinių, didelių, mažų, plokščių, gilių? Buvo maitinamas gaujoje ar valgė vienas? Jums juokinga? Man nebe... Turėjau atvejų, kai naujieji šeimininkai niekaip negalėjo įsiūlyti kačiukui gerti... nes... jis gerdavo tik iš keramikinio mažyčio dubenėlio. Nes buvo taip įpratęs! O troškulys katinams yra pražūtingas. Katės gan greitai dehitratuoja ir miršta.
8. Miegojimas su katinu vienoje lovoje. Aš nesu to šalininkė, bet niekada kategoriškai prieš nepasisakau. Jei naujieji kačiukų savininkai nusprendė, kad miegos kartu su savo gyvūnu ir darys tai iki jo gyvenimo pabaigos – pirmyn. Tačiau, turite žinoti ir galimas su tuo susijusias problemas. Pirma jų – miegodami mes prakaituojame (visi be išimties), o mūsų prakaito kvapas katėms sukelia keisčiausius „jausmus“. Tarkim, norą tą kvapą „panaikinti“ savu kvapu. Be abejo, sterilizuoti gyvūnai yra mažiau jautri kvapams populiacija.  Bet kartais ir kvapai gali būti labai jau viliojantys ir pakankamai aštrūs bei negailestingi uoslėms. Antras momentas – visada maloniau tuštintis tuomet, kai kojytės nešlampa ir joms minkšta (komfortas), kvapas greitai susigeria ir ilgai išlieka (saugumo jausmas, teritorijos apibrėžimas). Tad, rinktis jums. Ar gebėsite sukurti savo namuose tokią atmosferą, kad kačiukui būtų saugu ir jauku atlikti reikalus savo tualete, bet ne jūsų lovoje? Ar būsite pakankamai autoritetingi vadai, kad nesinorės jam perbraižyti teritorijos praplečiant savosios ribas ir sumažinant jūsiškes? 
9. Jokiu būdu negalima mušti mažylio, jei jis atliko savo reikalus ne vietoje! Griežtai ir kategoriškai - NE-GA-LI-MA. Visų pirma, tai jo elgesio nepakeis. Visų antra - paversite savo gyvūną baugščiu, nepasitikinčiu savimi ir bijančiu jūsų. Teisingas auklėjimo būdas - teritorijos ribojimas, nešimas į tualetą vos pamačius, kad augintinis ieško, kur atlikti savo reikalus ir gyrimas, kai demonstruoja teigiamą elgesį.

Tai štai kiek daug (ir dar daugiau) niuansų gali jūsų laukti. Greičiausiai dauguma žmonių galvoja, kad su katinais nėra tokių didelių problemų kaip su šunimis... bet jie klysta. Dažniausiai nėra. Bet yra ir išimčių. O to galima išvengti viską darant teisingai nuo pat pradžių ir visais atvejais. Svarbiausia žinutė, kurią norėjau jums ištransliuoti – katės yra gyvūnai. Jų instinktai valdo „mąstymą“, o netinkami įpročiai verčia kartoti netinkamą elgesį, kuris įsirėžia į atmintį ir jį sunku iš ten išmušti. Jūs esate gaujos vadai ir atsakomybės nešėjai. Tad, jei jau priėmėte į savo namus, prisijaukinote – lipdykite savo santykius ir formuokite tinkamai priimtiną sau katino elgesį. Žodžiu, būkite laimingi kartu.

P.S. jei ką, rašykite – bandysime kartu rasti receptą santykių gerinimui :) 

 

Senatvė - ne paguoda

Kaip šiandien pamenu - 2008-ųjų sausį ėjau Amsterdamo oro uostu su Juo krepšyje. Tai buvo abipusė meilė iš pirmo žvilgsnio. Jau skrendant mums kartu namo buvo aišku, kad Jis - ne eilinis katinas. Nes tų katinų buvo dar ne vienas "parskraidintas", bet nei vienas kitas katinas niekada neskrido mano glėbyje. O Jis ramiai ir palaimingai įsitaisė ant mano krūtinės, vibracijomis perdavė, kad manimi pasitiki, garsiu pasikūkčiojančiu murkimu prižadėjo niekada nuo manęs nesitraukti... ir užmigo. Tirpo rankos jį laikant prispaudus, bet kažką keisti nesinorėjo - buvo taip gera širdyje. Taip ir gyvenam kartu jau vienuolikti metai. Ir dabar galiu drąsiai pasakyti - nei Jis, nei aš Jo - niekada nesam vienas kito pavedę. 

Ta įžanga tokia keistoka. Ji veda į tai, kad ateina laikas, kai supranti, kad sensti. Kai dar skaudžiau supranti, kad sensta ir tavo gyvūnai... 

Visgi. Kaip keičiamės mes, kai senstam, lyg ir viskas aišku. O kas vyksta su mūsų augintiniais? Kaip reikia pasitikti jų senatvę? Ką keisti savo elgesyje? Aplinkoje?

Nuo kada reiktų susirūpinti? Rūpintis savo augintiniais reikia nuolat, tačiau, gyvūnui pasiekus aštuntuosius-dešimtuosius metus, turime atkreipti ypatingą dėmesį į jo sveikatą ir elgesį.

Visų pirma, turime stebėti išorinius pokyčius - išvaizdą ir elgseną. Vizitai pas veterinarus turi būti dažnesni (literatūroje nurodomi bent du kartais per metus profilaktikai) - kraujo ir šlapimo tyrimai, svorio pokyčių sekimas, kailio, odos, nagų būklės įvertinimas, dantų ir dantenų apžiūra ir t.t., ir pan.. O dar geriau - išsikvieskite veterinarą į namus, jei tik galite. Nes papildomas stresas (kelionės, svetimos vietos, naujų kvapų baimė) vyresnio amžiaus gyvūnui nėra naudingas. Būtinai pasitarkite su specialistais dėl tinkamos ir subalansuotos mitybos. Nebijokite klausinėti apie nerimą keliančius katino elgesio pokyčius. Gal jis pradėjo labai daug miegoti? O gal pradėjo bijoti aplinkinių? Gal pradėjo reikštis agresyvus elgesys? Visa tai gali būti prasidedančių ligų priežastys. 

Tam tikras elgesys, toks kaip pasirinkimas saugesnės ir ramesnės vietos namuose, dažnesnis, intensyvesnis, ilgesnis miegojimas, lėtesnes reakcijos, mažesnis susidomėjimas žaidimais, nebe toks entuziastingas laipiojimas ir šokinėjimas, yra visiškai natūralios reakcijos gyvūnui senstant. Vyresnis katinas gali daug labiau stresuoti kažkur vežamas. Ypač, jei jis nebuvo vežiojamas nuolat ir dažnai anksčiau. Daug skaudžiau ir jautriau reaguoti į rutinos pasikeitimus namuose - naujo gyvūno ar žmogaus atsiradimą šeimoje, remonto darbus, gyvenamosios vietos pokyčius. Kai kurie senjorai pradeda garsiau miaukti, intensyviau rodyti savo "balsą", tačiau tuo pačiu labiau bijoti aplinkinių garsų, nepažįstamų balsų. Taip gali nutikti ne tik dėl nervinės sistemos jautrėjimo, bet ir dėl klausos pokyčių.

Net jei Jūsų katinas anksčiau nėra sirgęs jokiomis ligomis, vyresniame amžiuje gali pasireikšti - artritas, diabetas, skydliaukės, šlapimo takų, širdies ligos ir pan. Tokius dalykus tikrai galima pastebėti ir užkirsti joms kelią arba sumažinti jų daromą neigiamą poveikį gyvūno visaverčiam gyvenimui. Todėl būtina glaudžiai bendradarbiauti su veterinarais ir atlikti savalaikes gyvūno medicinines apžiūras.

Būtina pasikalbėti su savo šeimos nariais, kad šie - dideli ir maži - suprastų, kad su senu gyvūnu reikia elgtis daug ramiau ir su dar didesne pagarba. Apie senjorą Jūsų namuose turi būti informuojami ir svečiai, kurie taip pat turi priimti tam tikras "buvimo svečiuose" taisykles. 

Vyresniam nei penkiolikos metų gyvūnui gali kilti problemų su WC reikalais. Tai gali įtakoti tiek artritas sąnariuose - sunku įlipti į kraiko dėžutę, tiek atminties suprastėjimas - pamiršti nueiti išsituštinti. Gal vertėtų pamąstyti apie kraiko dėžutės pakeitimą į žemesnę? O gal išeitimi būtų įtaisyti lieptelį į tualetą? Ieškokite sprendimų, nepulkite į paniką - ramybė iš Jūsų labai reikalinga senam gyvūnui. Tai jam garantuoja saugumo jausmą, kuris stipriai įtakoja sveikatą. 

Apribokite senjoro judėjimą kambariuose, jei jam sunku orientuotis erdvėje. Taip jis jausis tik dar saugiau ir patogiau. Stenkitės praleisti laiką kartu kuo efektyviau - ramybė, pasitikėjimas, kasdieniai ritualai daro stebuklus. Senolio įtraukimas į nesudėtingą ir trumpą žaidimą - puikus būdas pamankštinti tiek kūną, tiek protą, neleisti sustingti, sustabarėti ir tuo pačiu pakelti nuotaiką. Suteikite galimybę vyresniam gyvūnui turėti šiltą ir saugų guolį, kuriame ilsintis niekas nedrumstų ramybės. 

Jei Jūsų gyvūnas atsisako valgyti įprastą mistą, tai gali būti dantenų uždegimo ar net dantų klibėjimo/kritimo pasekmė. Gal vertėtų pagalvoti apie kitokios konsistencijos maistą? 

Mylėkime savo senukus, suteikime jiems galimybę oriai nugyventi gyvenimą šalia mūsų ir su mumis, nepaveskime ir tęskime tą pirmos pažinties metu įsižiebusią meilės istoriją. Jie pasitiki tais, kurie juos prisijaukino. 

Nuotrauka paimta iš www.boredpanda.com

Kūdikiai be mamos?

Paskutinėmis dienomis sulaukiu begalės laiškų, kuriuose minimi su viena ir ta pačia problema susiję klausimai. Vos pusantro dviejų mėnesių kačiukai, kurie, greičiausiai dėl neatsakingų žmonių kaltės, atitraukiami nuo savo katės-mamos ir, visiškai nepagalvojus apie pasekmes, parduodami naujiesiems šeimininkams. Pastarieji vargsta ne tik su kačiukų higienos įpročių stoka, bet ir kankinančiomis tiek mažylius, tiek naująją šeimą ligomis. Kadangi darosi tikrai neramu ir baisu, bandysiu atsakyti į jums rūpimus klausimus vienoje temoje.

Visų pirma, prašau dar kartą perskaityti mano rašytą straipsnį apie vakcinavimą. Nepamirškite, kad tik vyresnis nei trijų mėnesių gyvūnas gali būti pilnai paskiepytas ir pasiruošęs palikti savo mamą, jei kalbame apie sveikatą ir ligų prevenciją. 

Antra, jau rašiau apie higienos įgūdžius, kurie pradeda formuotis būtent kačiukui dar gyvenant kartu su kate-mama, ir būtent jam sulaukus apie 1,5–2 mėn. amžiaus. Taigi, išplėšdami jį iš lizdo tuo metu jūs rizikuojate nuolat susidurti su netinkamu katino elgesiu, kuris erzins ir neleis jums patirti begalinio gyvūno auginimo džiaugsmo.

Trečias momentas. Paprastai žmonės, kurie jums drįsta parduoti tokius mažyčius padarėlius, kurie negeba arba nenori pasidomėti elementaria kačiukų auginimo abėcėle, kurie greičiausiai mąsto tik apie finansinę to naudą, kurie neinvestuoja į savo augintinių (katės-mamos ir jos mažylių) sveikatą, niekada nebus suinteresuoti jums pasiūlyti sveiko ir stipraus gyvūno. Kodėl? Nes visa tai – papildomos išlaidos! 

Ogi paskaičiuokime. Kačiukai pradeda valgyti kietą maistą jau būdami 1,5 mėn. amžiaus. Ir kuo labiau auga, tuo daugiau jo suvalgo. O jei gimė 4-5 mažyliai? Padauginkite išlaidas iš jų skaičiaus! 

Kur dar kraikas? Juk mažiai tiek daug valgydami nemažai ir į tualetą laksto! Tai jau ne vienos katės kraiko sąnaudos! Neapsimoka...

Dviejų mėnesių sulaukusius kačiukus reikia nukirmėlinti (o tai jau apie 10 eurų penkiems gyvūnams), vėliau, po savaitės, juos paskiepyti (apie 10 eurų kiekvienam gyvūnui), tada viską kartoti sulaukus 3 mėn. Ir tai tik piniginė "džiaugsmelio" išraiška.O jūs pagalvokite ar žmogus, kuris skaičiuoja šiuo atveju pinigus, tikrai įgalus pasirūpinti katės-mamos sveikata prieš kergimą, nėštumo metu ir jai gimdant? Abejoju...

Ar verta mažylius laikyti iki 3 mėn.? Finansiškai – tikrai ne. Tuo labiau, kuo greičiau parduosi, tuo greičiau ir pinigus gausi. Dviguba nauda – atsikratai pinigų "melžėjų" ir dar papildai savo biudžetą! 

Kas laukia tokių šeimininkų? Geriausiu atveju, du trys mėnesiai vargelio formuojant kačiuko higienos įgūdžius ir kankinantis su balučių ir kakučių valymu, sugadintais baldais, sudrėkusiomis lovomis ir nuolat džiūstančiomis patalynėmis. Blogiausiu – paliegęs, ligotas ir dėl to dažnai agresyvus kačiukas, kuris galų gale išaugs į nepatenkintą ir nervingą katiną. Praktika rodo, kad egzistuoja ir dar blogesnis variantas... kačiuko mirtis... 

Manote, gąsdinu? Pasiskaitykite apie galimas kačiukų ligas, kurios gresia nesusiformavusio imuniteto, neskiepytiems, apleistiems mažyliams: panleukopenija, virusinis rinotracheitas, pasiutligė, korona virusas ir t. t., ir pan.

Ne, aš nenoriu dabar postringauti apie veislinius ir neveislinius, kilmingus ar ne, panašius į vienokią ar kitokią veislę gyvūnus. Ne! Man šiuo atveju nusispjauti, kokį mažylį jūs pasirinkote! Man tikrai rūpi, kad kūdikiai nebūtų atitraukiami nuo savo mamų! Nustokite galvoti tik apie save, žmonės. Labai prašau vienų – neleiskite gimdyti savo katėms, jei nesugebėsite, nenorėsite, neturėsite už ką pasirūpinti jų mažyliais ir pačiomis gimdyvėmis. Labai prašau kitų – nepirkite ir neimkite mažylių, kurie dar nesulaukė bent trijų mėnesių amžiaus ir pasidomėkite savo būsimo augintinio sveikata (ar jis buvo nukirmėlintas, paskiepytas, kaip yra elgiamasi su jo mama, ar ji ne nėščia šiuo duotuoju, kačiuko pirkimo, momentu, ar ji sveikai atrodo). Tai ne šiaip investicija. Katinai gyvena 15-20 metų. Ar esate pasiruošę kankinti gyvūną vaistais ir investuoti į jo gydymą nuolat? Ar esate užtikrinti, kad savarankiškai mokėsite daryti viską, kad atstotumėt kūdikiui jo mamą? Labai prašau, pagalvokite devynis kartus ir tik dešimtąjį pirkite. Ir tegul posakis "katė maiše" nugula istorijos kloduose, o ne tampa mūsų kasdienybe.

Štai kaip atrodo mėnesio laiko mažyliai, kuriems pats svarbiausias dalykas gyvenime – mama. 

Ir štai kaip atrodo mažyliai, kurie jau pasiruošę tyrinėti pasaulį ir susidurti su naujais iššūkiais! 

Draugams ♥

Artėja laikas, kai liūtai ims murkti ir iš džiunglių valdovų taps pliušiniais mažais liūtukais. Kai net ir savo pikčiausiems priešams taps nebeįdomiais, o visos pragyventos negandos, kadaise patirti alkio ar troškulio jausmai rodysis tolimi ir nebe tokie baisūs. Gauruočiai sudės letenas ir tyliai švelniai žvelgs pro pusiau pramerktas akis. Tas protingas ir visko matęs žvilgsnis...

Aš taip trokštu ir laukiu to vidinio kalėdinio nusiraminimo, kuriam pradėjau ruošti savo širdį dar prieš savaitę: pabaigti užduotis, supakuoti dovanas, apgalvoti savo metus - nuveiktus darbus, pasiektus tikslus, padarytas klaidas, sutiktus žmones. Tiek daug minčių dar niekada nebuvo mano galvelėje. Tokie įspūdingai pilni veiksmo metai! Tiek pokyčių, tiek naujų pažinčių, tiek skirtingų charakterių, vilčių, likimų! Atrodo, kad nuo sausio pirmosios iki šios dienos sukausi karuselėje. Tik karuselė skriejo ne įprastu greičiu, o tarsi automobiliai Vokietijos autostradoje! Svarbiausias tikslas buvo neiškristi. Pavyko! Tuoj tuoj versiu naują gyvenimo dienoraščio lapą. Pasiruošiau patį gražiausią rašiklį! Kaip ir kasmet kartosiu - "Dabar jau viskas bus gerai!"

Dėkoju jums visiems, kurie buvote šalia, kurie vienaip ar kitaip prilaikėte mane karuselės arkliuko balnelyje ir neleidote skaudžiai nuo jo šlioptelėti žemyn. Dėl mano dar vienus metus išgelbėtos sveikatos ir gyvybės esu beprotiškai dėkinga tik jums! 

Dar ačiū už tai, kad kentėte mano neskambinimus, mano tylą, mano niurzgėjimus, mano slapstymąsi, mano rašliavas, mano sapaliones, mano... žodžiu, kad ėjote šalia tylėdami, kai to reikėjo ir kad neprašėte pasiaiškinti, kai to labai jums norėjosi. Jūs tikri draugai! 

Dėkoju už tai, kad kartu keikėte mano priešus, kad kartojote, kokia esu graži ir protinga, kad kepėte pyragus ar kvietėte į svečius tada, kai aš to labiausiai troškau. Ačiū, kad nevarginote pamokslais, kad supratote mano norų svarbą, kad tikėjote manimi, kad sėdėjot kartu ir šluostėt mano ašaras su popierinėmis "Tempo" servetėlėmis. Jūs buvote puikūs! Esu dėkinga, kad juokėtės iš manęs, kad gebėjote pašiepti ir praskaidrinti man nuotaiką, kai jaučiausi beviltiškesnė už beviltišką. Ačiū už visus kartu išgertus arbatos ir kavos puodelius (tiek virtualiai, tiek gyvai). 

Galiu pasakyti tvirtai - mes kartu išgyvenom mano karą. Ir jūs esate pati šauniausia armija! Saliut! Jei Ukrainai kada reikės pagalbos - aš turiu ką rekomenduoti! Myliu jus ir siunčiu apkabinimą. Atleiskit už viską, kas įskaudino ar žeidė. Ir nesupykit, jei jums ir kitais metais teks vėl man padėti :) Į nieką nemainyčiau tokių kareivių, tokių artimų širdžiai sielų, tokių draugų, su kuriais galėčiau eiti į pasaulio kraštą ir net kristi žemyn nuo jo!

Jūsų Agnė

Šiandien

Tirštas ryto rūkas privertė sustoti laiką. Įsivėlė mintys į belapius medžius ir galvoje pasidarė ramiau. Kai pro langą nematau toliau savo kiemo, pasaulis atrodo toks mažytis ir jaukus. O kavos puodukas balkone šildantis ir suteikiantis pasitikėjimo – visgi kiekvienam sava laimė.

Įsisupu tvirčiau į pledą ir klausausi rimstančių savo širdies dūžių.

Apgaubta tirštos ūkanos jaučiu, kaip Ruduo švelniai glosto man veidus ir tyliai šnabžda "Dabar tavo metas". Galiu sustabdyti laiką, mano galioje visi pasauliai, esu laiminga. Gelsvai pilkšvas dangus, toks jaukus kaip pūkinė antklodė, toks pažįstamas ir kvapnus, pripildantis visą mane ramybės ir suteikiantis viltį – vos užsimaniusi galiu ištiesti sustingusius sparnus ir pakilti virš drėgnos, sunkios žemės. Tuomet matyčiau viską iš viršaus, tuomet lydėtų mane paukščių palyda, tuomet galėčiau skristi ten, kur gimsta mano svajonės. Ir viskas taip arti, taip ranka pasiekiama ir taip akivaizdu. Nieko, visiškai nieko, nereikia galvoti, kad žinočiau, jog šiandien man gera. Viduje jaučiu ramybę ir lengvumą. Ar tai ir yra laimės jausmas?

Šis Ruduo jau kitoks. Jis vyresnis, subrendęs, patyręs. Jis žino atsakymus į mano klausimus. Jis gali paaiškinti prasmę, suteikti vertę. Jis tyliai linksi savo pusplikę galvą ir žiūri man tiesiai į akis savo protingu, giliu ir ramiu žvilgsniu. Jis yra tikras. Tikras viskuo. Ir tas tikrumas yra mano garantas, kad esu globoje ir niekas neleis manęs nuskriausti. 

Tokia vidinė stiprybė! Jaučiu kiekvieną savo kūno raumenėlį. Dabar, jei tik norėčiau, galėčiau atsispirti ir peršokti didžiausią pasaulio kalną, išskėsti rankas ir apglėbti žemės rutulį, sumaskatuoti rankomis ir perplaukti plačiausią vandenyną. Jei tik norėčiau, galėčiau valdyti visatą. Ir nieko nereikia daryti – pakanka žinojimo, kad vos panorėjus, viskas pavyktų. 

Švelnūs rūko lašelyčiai liečia blakstienas. Mielai užsimerkiu ir mėgaujuosi tyla. Gera. Kūnas lyg po intensyvios, varginančios ligos sveiksta, rimsta ir ima gyventi vėl. Viskas rikiuojasi į vietas. Jaučiu, kaip vidus manęs atsiprašo, visos ląstelės kvėpuoja vienu ritmu, ramiai ir tyliai, lyg bijodamos sudrumsti mano mėgavimosi laime akimirką. Dar niekada nesijaučiau tokia globojama, mylima!

Taip aiškiai viską galiu pajusti, tokia šviesi ir šviežia galva, tokia lengva krūtinė, širdis ritminga ir rami! Esu mažytis žmogutis, kurio vidus išsiplėtęs per visą žmoniją. Norėčiau apglėbti kiekvieną ir prispaudus prie širdies nuraminti. Turiu rezervo. Noriu dalintis. Ar priimsite iš manęs mažyti laimės kamuolėlį? 

Dolor animi gravior est, quam corporis

Atsiprašau. Iš karto. Dėl aiškumo – nenoriu jūsų liūdinti ar pravirkdyti. Atsiprašau, kad jaučiu širdimi ir negaliu užmušti to, kas skauda. Atsiprašau, kad man sunkiau atrinkti išdžiuvusias kojines į poras nei tiksliai žinoti, ko noriu. Atsiprašau, kad galiu sau leisti mylėti. Mylėti tą, be kurio negaliu įkvėpti pilnus plaučius oro, be kurio krūtinėje žiojėja skylė. Švilpia per ją vėjai, ūžia... neleidžia susikaupti, neleidžia stabiliai stovėti ant kojų, mėto į šalis. Čaižo jie atsivėrusią širdį, drebina plikas kraujagysles, negailestingai plaka sutrikusius skilvelius. Negaliu nuo jų užsidengti rankomis – tokia plati žaizda, kad nebetelpa delnuose. Taip norisi įkišti vidun rankas ir stipriai stipriai suspausti, apkabinti vidurius. Pajusti stabilumą. Stiprybę. Bet negaliu...

Akys pilnos ašarų. Užtinusios tam, kad nebeįstengtų matyti aplinkinių. Nes nėra nieko kito, ką joms norėtųsi švelniai tyrinėti, palydėti ir pasitikti, apgaubti dėmesiu, ramybe. Jos turi aiškią nuomonę, iškėlusios transparantus šaukia, kad niekada nebešvytės, kad niekada nebematys. 

Einu gatve ir viskas pilka... Einu ir nematau žmonių, vaizdų, įvykių... 

Ką man daryti? Kaip suvaldyti organizmą, kuris aiškiai turi tikslą. Kuris atsisako paklusti man. Kreipiuosi į smegenis. Maniau esanti protinga. Klydau... Neprisibeldžiu į savo reikalų ministeriją. Neprisiskambinu. Nuolat užimta... Ten sėdėjusi protinga moteris nukėlė telefono ragelį, išėjo ir pakabino raštelį ant durų: "Negrįšiu niekada". 

Mėginau sapnuoti. Sapnai anksčiau man teikdavo malonumą. Galėjau juose apkabinti mylimą, prisiglausti prie jo tvirtai, pajusti. Net išgirsti. Viskas išjungta. Tik tamsa, drėgmė ir pelėsių kvapas. Jis dirgina nosies šnerves ir kelia šleikštulį gerklėje. Tas pykinimas, tąsymas, vidinis drebulys. Nepadeda net šiltos vilnonės kojinės ir pūkuotos minkštos antklodės. Net arbatos puodelis, į kurį įsitvėrus anksčiau buvo pragyventos visos pasaulio negandos... net ir tas mane išduoda. Nudegina rankas ir nebesuteikia ramybės. Nuryti gurkšnio negaliu. Viskas stringa gerklėje, verčiasi lauk.

Bandau taikyti metodus, skaityti protingas knygas, išmintingų žmonių pamokymus. Velniop! Niekas neveikia. Visi susimokė. Nusisuko. Susikooperavo mane bausti. Kaip kažkadais vaikų darželyje – "Mes su ja nedraugaukim" – metodas puikiai veikia. Tik dabar man nepavyksta ant visų nusispjauti. Nusisukti ir užsiimti savais reikalais...

Ir tas nuolatinis nuovargis. Kojos lyg klampiame smėlyje, kuris traukia vis giliau į save. Rankos švininės, nesavos. Kūnas labiau panašėja į zombio. Kur jis mane veda? Ir kas jau tokio iš manęs beliko... 

Bandau šypsotis. Atsimenu, kad turėjau gyvenimo kredo – "Šypsokis gyvenimui ir jis tau nusišypsos". Visą kūną apima isterinis juokas. Gyvenimas tapo neregiu! Jis aklas! Arba aš nematoma...Kaip drįsot mane pamiršti?! Kodėl nusisukot?! Kuo nusikaltau, kad nebegaliu džiaugtis?! Gyventi... 

Taip norisi jausti išorinį skausmą. Tam, kad atitolintų ir pakeistų vidinį. Braukti krumpliais per sienas, šliaužti keliais per žvyrą, plaktis rimbais ir daužytis į sienas. Bet šitoks jėgų nebuvimas... 

Visas vidus, kiekviena ląstelė, rėkia, ūžia ir beldžia! Lyg sujudintas bičių avilys, kurio sustabdyti nepajėgtų net šalto vandens pliūpsnis. 

Atleiskit... nenorėjau... nieko neplanavau... 

Matymas susiaurėjo iki vienintelio tikslo. Pasaulis susiaurėjo iki vienintelio žmogaus. Gyvenimas tapo mažytis ir aštrus. Toks aštrus, kad vos pasukus galvą galiu mirtinai susižeisti. 

Aegroto dum anima est, spes est

Ar Tau teko kada nors ilgėtis? Taip labai, kad net skauda. Taip labai, kad norisi kaukti vilku. Taip labai, kad lyg žvėris suktum ratus kambaryje, kad kaulus laužytų lyg nuo gripo, kad nepadėtų nė vieni vaistai nuo skausmo, kad norėtųsi lėkti laukais ir rėkti, versti kalnus, nerti į šalčiausią pasaulyje upelį... Ir taip labai, kad niekas niekas niekas kitas negalėtų atstoti to, kurio ilgiesi... Nebūtų nei vieno metodo, anksčiau išbandyto ar naujai sugalvoto, kuris padėtų iškęsti, kuris leistų pailsėti nuo ilgesio. Ar buvo Tau taip, kad gali nudirbti visus pasaulio darbus ir nesijausdamas pavargęs imtis dar ir dar naujų? Ar tuomet kilo toks baisulinis noras visiems aplinkui padėti, paguosti, užjausti? O gal sumušti? Nuskriausti? Sužeisti? Skilti į tūkstančius dalelių ir nebepajėgti jų surinkti... 

Ašaros kaupiasi akyse, bet nesugeba iš ten išsiveržti. Ir eini per gyvenimą su dviem ežerais veide, kurie kėsinasi išsilieti iš kraštų, bet taip to ir nepadaro...

Tiesa, neparašiau. Įsigijau šunį. Kalytę Zoyą. Tokį mielą ir jaukų padarėlį, kuris man padeda pažinti ilgesį. Niekada katinų akyse nemačiau šio jausmo. Ilgesio kupinos šuns akys atrodo tokios bedugnės. Lyg kitokio pasaulio krateriai, lyg visos žmonijos išmintis, lyg tūkstančiai skausmų, kuriuos patyrė gimdyvės, lyg tas mano jausmas, kai aš ilgiuosi. Štai! Niekas taip tyrai ir nuoširdžiai nesiilgi grįžtančio, niekas taip nesiskaudina ir nesielvartauja, kaip šeimininko laukiantis šuo. Na, dabar dar ir aš patyriau tą jausmą, kurį bandau pažinti Zoyos gelbėjama. 

Myliu rudenį. Tai mano metų laikas. Šiandien supratau, kad ir ilgėtis jis labiausiai tinkamas. Ta amžina gamtos kaita nuo gimimo iki mirties rudenį matoma dramatiškiausiai. Tik dabar augalija tyliai pripažįsta, kad nėra amžinybės. Tik dabar susitaiko su mirties nežinomybe ir didvyriškai pasiryžusi miršta. Taip taip. Aš mėgstu dramą. Mėgstu ją stebėti, joje dalyvauti. Širdis juntama tik tada, kai ji dirba. O dirba ji geriausiai tada, kai ilgesys varo iš proto. Tada aš ją ne tik jaučiu. Aš ją girdžiu! Tyliais ir ilgais vakarais, kai visi jau seniausiai miega, o aš sėdžiu savo balkone susisukus į vilnonį pledą, imu girdėti, kaip mano širdis garsiai dunksi. Galiu išskirti jos sakomus žodžius. Ji šaukiasi to, kurio ilgisi. Vienok, keista, kad ne pavasarį...

Atrodytų, galėčiau gyventi ramiai ir tvarkingai (džiaugsmingai?). Na taip, kaip visi tie, kurie gyvena pavasariu, tiki gimimu ir neigia mirties artumą. Kaip tie, kurie gali manyti esą laimingi. Kurie tiek nesigilina. Neapkrauna savęs mintimis. 

Nenoriu įveikti ilgesio, nenoriu užsimiršti, nenoriu net ir to, kad kas pakištų idėją, kaip galima mažiau skausmingai išgyventi. Noriu to, kurio ilgiuosi. Sutikus jį lengvai surinksiu savo pabirusias daleles, o patvinę ežerai išsilies iš kraštų ir pasidarys lengva, gera. Noriu patirti tą drebulį, tą palengvėjimą, tą euforiją, kai ilgesys palieka širdį, o ši vis dar pasimetus daužosi.

Norėtumėte man padėti? Perduokit tam, kurio ilgiuosi, kad dar noriu gyventi, kad noriu susirinkti į visumą ir būti laiminga, kad pažinau ilgesį ir kad skausmas tapo kasdienybe, kad nepadeda man vaistai ir patarimai, kad tik vienas prisilietimas išgelbėtų mano gyvybę.

Norėtumėte man padėti? Niekada nepaleiskite tų, kurių gali tekti ilgėtis. Apkabinkite stipriai ir tvirtai. Pašnibždėkite į ausį, kad mylite. Nelaukite pavasario.