„Labas, aš – katinas. O tu kas?“

Dažnai pasikonsultuoti man skambina žmonės, kurie susiduria su agresyvaus augintinio problema. Skundžiamasi tuo, kad jų katinai iš pasalų puola vaikus, draskosi, kandžiojasi ir šnypščia... Kartais labai liūdna suvokti, kad buvo padaryta ne viena klaida iš žmonių pusės, kad buvo galima išvengti agresyvumo, kad nežinojimas, nenumanymas, nesupratimas privedė prie moralinės ar, neduok die, fizinės žalos... Ypač baisu, kai dėl tėvų nesupratingumo kenčia vaikai.

Kaip to išvengti? Pirmiausia paskaitykite čia. Labai svarbus momentas – teisingas požiūris į mažo kačiuko pasirinkimą ir suvokimas, kada ir kokio amžiaus jį galima pasiimti į naujus (t.y. jūsų) namus. Jei kačiukas yra tinkamai augintas, socializuotas ir ne iš lauko atsitįstas namo, tai jau didelė tikimybė, kad agresyvumo jis nerodys. Lauke užaugę katinėliai dažniausiai yra visiškai kitokie – prisitaikę gintis, apsisaugoti, nepasitikėti žmonėmis. Aišku, čia irgi gali būti išimčių, bet apie jas kol kas nekalbėkim.

Pirmiausiai turite nuspręsti, ar Jums reikia katino namuose. Čia galite rasti mano rašytą straipsnį, kuris gal būt padės orientuotis savo noruose :) 

Antras svarbus dalykas – ar Jūs jau turite namuose kitų gyvūnų? Jei taip, tuomet turite žinoti, kaip senajam tinkamai „pristatyti“ naująjį. Nedarykite klaidos ir nenumeskite naujojo augintinio senajam po nosimi pačią pirmąją dieną. Aš kalbu ir apie tokį variantą, kai laikote šunį, o įsigijote katę, ir apie tokį, kai laikote katę ir nusprendėte turėti dar vieną. Nei vienu, nei kitu atveju negalima iš karto leisti gyvūnų būti kartu. Bandykite supažindinti gyvūnus iš tolo, palaipsniui, neleidžiant iš pradžių vienas kito sutikti, pamatyti. Pradėkite nuo supažindinimo su nauju kvapu – keiskite gyvūnų buvimo vietas (kambarius), leiskite naujokui nuodugniai apuostyti senbuvio teritorijas, o senbuviui – naujoko daiktus, transporterį (gyvūnams gabenti skirta dėžė, tašė), kuriame šis buvo atgabentas. Būkite pasiruošę dar vieną WC dėžutę, kad nereiktų leisti abiejų katinų į vieną. Leiskite apuostyti vienam kito WC dėžutes, kraiką ir pan. Viską darykite lėtai ir palaipsniui, turėkite kantrybės. Kitą dieną, po naujoko atsivežimo, pabandykite parodyti jį senbuviui pro transporterio dureles. Stebėkite abiejų reakciją. Jauskite, įsijauskite, bandykite suprasti gyvūnų kalbą. Jei kuris nors iš gyvūnų urzgia, šnypščia, bando trenkti kitam letena – dar ne metas paleisti abu kartu. Bandykite kitą dieną. Jei nerodo agresijos naujajam sėdint transporteryje, bandykite paleisti. Bet net ir čia reikia stebėti padėtį, neleisti nei vienam pulti kito, būti pasiruošus išskirti, patalpinti atskiruose kambariuose, kartoti viską iš naujo vėliau, kitą dieną. Net ir tada, kai katinai ar šuo su kate atrodo vienas kitam patinka, nepuola, negalima jų palikti vienų. Bent pirmas kelias dienas, išeinant į darbą, nepalikite jų vienų. Geriau uždarykite juos atskiruose kambariuose. Niekada nenusileiskite savo vaikams ir neleiskite bent jau pradžioje jiems kištis į augintinių supažindinimo procesą. Kol įvykiai švieži – vaikai turi likti nuošalyje. Taip saugiau tiek gyvūnams, tiek vaikams.

Trečias ne mažiau svarbus dalykas – gimęs kūdikis. Be abejo, kūdikio gimimui reikia katiną ruošti iš anksto. Kaip tai daryti? Žmogus visada turi būti gaujos vadas, namų šeimininkas, autoritetas. Jei jis toks yra, o katinas gyvena saugioje aplinkoje (dienotvarkė, rėžimas kelia saugumo jausmą), tai neturėsite didelių problemų gimus vaikeliui. Tiesiog, pristatysite jį katinui kaip gaujos vado vaiką. Niekada nepalikite vaiko ir katino be jūsų priežiūros! Niekada! Net jei pasitikite visu šimtu procentų, kad jūsų ūsuotasis nė musės nenuskriaus, nepalikite jo auklės vaidmenyje.

Net kai gimsta vaikelis ir jūs pasineriate į kasdienius rūpesčius,  turite skirti laiko savo augintiniui. Ir tai turi būti daroma ne priešokomis, ne bet kaip, ne kartkartėmis, o kasdien. Žinau, kad naujai iškepti tėveliai gali jaustis pavargę ir iškankinti dienos rūpesčių, bet nevalia pamiršti tų, kurie anksčiau buvo, o ir yra (!), jūsų draugai. Laikykitės dienotvarkės, keiskitės su kitais šeimos nariais, bet žūt būt skirkite per dieną bent valandėlę savo katinui. Ištaikykite progą su juo pažaisti, jei jis tai mėgsta, pamaloninkite jį  gardžiu kąsneliu, kai jis meilinasi prie jūsų, paglostykite jį ir pakalbinkite. Stenkitės skatinti katino teigiamą elgesį – t.y. tą, kuris jums patinka ir tinka. Tarkim, kai jis nekelia triukšmo miegant vaikeliui, kai jis švelniai elgiasi būdamas šalia jo. Stenkitės ignoruoti katiną, kai jis netinkamai reikalauja dėmesio – įkyriai lenda prie jūsų, kai jūs maitinat kūdikį, rėkia jam miegant ar kitaip drastiškai reiškiasi. 

Žodžiu, noriu pasakyti tai, kad turite investuoti į savo santykius su katinu nuo pat jūsų pažinties pirmųjų dienų. Netgi nuo pat minties, kad norite gyventi su katinu! O apsigyvenus su juo po vienu stogu, nepamiršti, kad už tuos, kuriuos prisijaukiname esame atsakingi. Įsiklausykite į savo augintinį, pajuskite jį, išmokite suprasti jo kalbą, mylėkite jį. Jis tikrai atsakys tuo pačiu.

Kačių parodos kulminacija – „Best in Show“

Jau senokai noriu jums papasakoti apie kačių parodas. Trukdo tai, kad iš tiesų nemažai ką galima apie jas pasakyti. Nuo veislinio katino įsigijimo iki kačių parodos kulminacijos – geriausių parodos katinų apdovanojimų. Pagalvojau, kad niekas taip nepatraukia dėmesio, kaip esminis parodos tikslas – „Best is show“ apdovanojimai. Taigi, praleidžiant kai kurias dalis (gal kitą kartą apie jas papasakosiu), apie kurias lengvai galima rasti informacijos interneto platybėse (pasiruošimas parodai, parodos dalyvio ABC, apdovanojimai ir jų reikšmė ir t.t., ir pan.) aš aprašysiu vieną ir pačią svarbiausią – geriausiųjų parodoje apdovanojimus. Beje, ši informacija tinka tik kalbant apie parodas, kurios organizuojamos pagal FIFe sistemos taisykles. FIFe – organizacija, vienijanti tarptautinius felinologų klubus, kurie, savo ruožtu, laikosi bendrai nustatytų taisyklių ne tik veisiant kates, bet ir dalyvaujant parodose ir pan. Tokių kaip FIFe organizacijų yra ne viena. Taigi, vienos šalies klubai gali priklausyti skirtingoms organizacijoms ir vadovautis skirtingų sistemų taisyklėmis. Žinau, kad tai sunku suprasti iš pradžių, bet kada nors tikrai papasakosiu plačiau :)

„Best in show“ – geriausiųjų kačių parodoje rinkimai - vainikuoja kiekvieną kačių parodą. Tai vyksta abi kačių parodos dienas ir kiekvienas dalyvis tikisi, kad jo katinas ar katė bus išrinkti geriausiais savo veislės atstovais parodoje. Tai įspūdingiausias renginys parodos metu! Kaip tai vyksta?
Kiekvienas parodos teisėjas gali teisėjauti tam tikroms kačių kategorijoms, kurių iš viso yra keturios, plius naminių kačių grupė. Pirmajai kategorijai priklauso egzotų ir persų veislių katės, antrajai – pusiau ilgaplaukės katės: Amerikos riestaausiai, Meino meškėnai, Nevos maskaradinės, sibirų veislės ir kt. katės, trečiajai, pačiai plačiausiai, – rusų mėlynieji, sfinksai, Kornvalio, Devonšyro bei german reksai, burmilos, Burmos bei Bengalijos katės, abisinai ir kt., ketvirtajai – rytų katės: Balio katės, orientalai, siamai, seišeliai bei peterboldai. Katės konkuruoja ne tik tarp savo veislės, bet ir tarp kitų veislių tos pačios kategorijos atstovų. Pirmiausiai kiekvienas teisėjas įvertina kates pagal veislę, amžių ir spalvą. Šio etapo metu išrenkamas geriausias veislės atstovas. Tada skirtingų veislių, bet tos pačios kategorijos bei amžiaus grupės atstovai, konkuruoja tarpusavyje, kol teisėjas išrenka tik vieną – patį geriausią tą dieną jo matytą katę ar katiną.  Kadangi teisėjų būna ne vienas ar du, tai tokių geriausiųjų būna išrinkta tiek, kiek teisėjų tą dieną teisėjavo. Paprastai penki teisėjai išrenka po geriausią tos dienos kačiukų vadą, mažylį (nuo 3 iki 6 mėn.  amžiaus), jaunuolį (nuo 6 iki 10 mėn.), suaugusį katiną ir suaugusią katė (virš 10 mėn. amžiaus), kastruotą katiną ir sterilizuotą katę (virš 10 mėn. amžiaus). Tuo paroda nesibaigia. Ateina laikas išrinkti geriausius iš geriausių. Tada ir prasideda „Best in show“ rinkimai. 

Šio renginio metu žiūrovai turi galimybę pamatyti kates ir katinus, kurie geriausiai atitinka savo veislės standartus, palyginti, kuo skiriasi vienos veislės atstovas nuo kitos. Susižavėjimą kelia ne tik įspūdingi katinai, bet ir tai, kaip jie šauniai elgiasi ant stiuardų rankų. Katinus „Best in show“ renginio metu visiems teisėjams pristato nebe šeimininkai, o tam paruošti ir katinams visai svetimi žmonės! Argi ne puikus katino charakterio išbandymas! Iš stebinčiųjų renginį žiūrovų minios dažnai pasigirsta susižavėjimo šūksniai ir tylus šnabždėjimas, kad jų katės taip ramiai niekada nesielgtų.
Visas „Best in show“ renginys trunka apie valandą ir yra tikrai vertas dėmesio. Tai labai emocinga kačių parodos dalis – pergalių ir susižavėjimo šūksniai, medalių ir apdovanojimų daromas įspūdis, sveikinimų lavina! Tai įsimintiniausias reginys visos parodos metu, kuris atperka ne vieną pasiruošimo parodai dieną ne tik kačių šeimininkams, bet ir parodos organizatoriams.

Galiu jus patikinti, kad dalyvavimas kačių parodose tikrai labai užkrečia ir traukia bandyti dar ir dar. Tai panašu į azartinių žaidimų lošimą – nebegali sustoti. O jei dar ir laimi! Kaip nepabandyti ir kitą kartą? 

Jaukių švenčių ♥

Ar katinai kalbės per Kūčias?

Ar jūsų katinas su jumis kalbasi? Ne ne, nejuokauju! Klausiu visai rimtai. Nes maniškiai kalbasi. Ir net nereikia laukti Kūčių vakaro, kai jie pradeda tai daryti. Man tik įdomu, ar mes supanašėjame gyvendami kartu, ar aš pasirinkau iš principo plepios veislės katinus, ar tai būdinga kiekvienam ūsuotajam. O gal tiesiog tai priklauso nuo požiūrio to, kuris gyvena su katinais (niekaip nedrįstu parašyti – „katino šeimininkas“ – nes na niekaip aš nesu savo katinų šeimininkė... greičiau draugė, pašnekovė, ta, kuri gyvena po vienu stogu ar dar kaip)? Gal komunikabili asmenybė traukia tokią pat komunikabilią asmenybę?

Na, tarkim, grįžtu aš iš darbo namo. Mane, virsdami pro duris lauk, pasitinka „manieji“ – du vargšiukai katinukai, kurie nuo 6:30 iki 18:00 buvo marinami badu. Suprantu – užtrukau ryškiai per ilgai ir maniškiai arti mirimo: grasina susikrauti daiktus ir išeiti, reiškia nepasitenkinimą, burba, keikiasi, prakeikia, verkia, nekenčia. Ypač vienas. Tas storasis. Jis manęs nekenčia labiau. Antrasis greičiau pritariamasis balsas. Jie susitarė. Storasis primokė plonąjį rėkti, vos aš atidarysiu duris. Tas ir stengiasi visaip kaip nenuvilti draugo. Jam beveik pavyksta. Nes net aš patikėjau, kad abiems vienodai blogai... Einame kartu iki dubenėlių. Jie rypuodami, burbuliuodami, niurzgėdami, gailiai cypaudami, imdami vis aukštesnę natą seka įkandin. Kuo arčiau tikslo, tuo garsas darosi nepakenčiamesnis. Priartėjus iki tikslo pasijaučiu pačiu baisiausiu žmogumi žemėje... beveik pati norėčiau paskambinti gyvūnų teisėmis besirūpinantiems ir prisiduoti... Ir pagaliau! Euforija, tyla, ramybė. Girdisi tik jaukus čepsėjimas. Ir sulig ta akimirka, aš pasidarau visiškai neįdomi. Tol, kol nepasisotina „manieji“. Tada turiu laiko sau – nusirengiu paltus, šalikus, pirštines, nusiaunu batus, įsispiriu į šlepetes... prausiuosi... vakarieniauju... Žodžiu, laimiu laiko savo poreikiams. Bet neilgam. Iki tol, kol anieji du nepatenkintieji pasisotina. Po to jie prausiasi, švarinasi, ilsisi, mėgaujasi savo pilnais pilvais. Tada ritualas toks – turiu jų išklausyti apie dienos įvykius. Hm... manote jie nieko neveikė? Per dieną miegojo? Snaudė iki pat tos akimirkos, kai tik mano raktas atsidūrė namų durų spynoje? Nieko panašaus! Turiu jų klausytis, glostyti, guosti ir džiaugtis. Kasyti paausius, pilvukus. Mane tai veikia raminančiai. Jaučiuosi taip, lyg mano pačios dienos metu patirtos problemos po truputį išgaruoja. Palengva, su kiekvienu anųjų žodžiu, su kiekvienu pamindžikavimu, su kiekvienu mano rankos prisilietimu prie jų kailiukų. Jie taip aiškiai taria žodžius. Išsako tai, ką aš taip puikiai visada žinojau, bet nemokėjau įvardinti. Atrodo, kad jie – tie, kurie ilsėjosi visą dieną – turėdami laiko ir švarią galvą, visą dieną dėliojo mano mintis. Jie viską konspektavo ir tvarkė. O kai grįžau, taip aiškiai viską pateikė. Tampu minkšta ir švelni. Nebepykstu ant tų, kurie įžeidė, nebejaučiu įtampos dėl nebaigtų darbų, mintyse atleidžiu visiems, kurių, buvau tikra, nekęsiu visą likusį gyvenimą. Jaučiu tik meilę ir šilumą. Atrodo, kad apkabinčiau visą žmoniją. Keista... tas katinų monologas verčia mane patikėti, kad viskas gyvenime įmanoma.

Dabar pasakykite, ar kalbate su savo katinais? O gal nebandėte jų suprasti? Gal jie vis stengiasi jums padėti, pasakyti kažką, pranešti žinią, nuraminti, o jūs beviltiški? Pabandykite. Tai veikia kaip terapija. Nesiūlau atsižadėti žmonių draugijos. Negalvokite. Bet pasinaudokite galimybe susidraugauti su savo augintiniais. Jie tik ir laukia progos, kada jūs juos išgirsite.

Šiek tiek apie veislynus

Šiandienos pirmas sniegas, bjaurus oras ankstų rytą ir nuostabi saulė popiet įkvėpė rašyti. 

Su viena kolege, tokia panašiai pamišusia dėl kačių ir turinčia savo veislyną miela moterimi, nesenai diskutavome apie žmonių požiūrį į veislynų atiduodamus suaugusius gyvūnus. Sutarėm, kad būtinai apie tai reiktų parašyti ir paviešinti mūsų požiūrį. Nesitikiu, kad tuo nutrauksiu diskusijas, nepasitenkinimą ar sulauksiu daugiau pritariančių veisėjams. Tiesiog noriu, kad mano nuomonė būtų išdėstyta baltai ant juodo (toks jau tas dizainas čia :) ).

Taigi, nuo pradžių. Pirmiausia noriu jums pristatyti, ką veikia kačių veislynai ir veisėjai apskritai. Visų pirma, jie turi nuolat ir intensyviai domėtis savo pasirinkta veisti kačių veisle - fiziologija, ypatybėmis, gal būt būdingomis ligomis ir t.t., ir pan. Be abejo, jie turi būti gerai susipažinę su veisimo taisyklėmis ir etika - kokį gyvūną galima veisti, kiek kartų, kas kiek laiko, kokias sąlygas reikia išpildyti, kad būtų galima užsiimti veisiamuoju darbu  ir vėl t.t., ir pan. Tam, kad pradėti veisti, reikia išsirinkti pirmuosius savo veislyno gyvūnus. Tad, be abejo, reikia ilgai ir nuodugniai tyrinėti kitų, seniau veikiančių, veislynų darbą, turimus katinus, kraujo linijas ir t.t., ir pan. Tikiuosi, jūs jau supratote, kad tai yra sudėtinga. Norėčiau, kad apie tai galvotumėte, kaip apie labai atsakingą, sudėtingą ir daug laiko atimantį užsiėmimą. Nes, po galais, taip ir yra! Jei yra kitaip - kažką darai netinkamai. 

Tai štai ateina tas išganingasis, ilgai lauktas laikas - pirmasis veislyno gyvūnas! Tuomet kiekvienas pradedantysis puola į euforiją, džiaugiasi taip, lyg jam būtų gimęs vaikas. Aš pati puikiai atsimenu pirmąjį, iš svetur atsivežtą, katiną, kuris tuomet atrodė tobulumo viršūnė. Šiuo atveju aš nekalbu apie meilę gyvūnui (maniškis šiuo atžvilgiu dar iki šiol tobulas). Tai yra tik viena pusė. Be abejo, ji yra ir turi būti visa ko pagrindas. Tačiau veisėjas turi žiūrėti į gyvūnus ne tik kaip į gražius padarėlius. Jis turi mokėti atsirinkti tai, ko jam labiausiai reikia siekiant savo tikslų veisime. Kokie gali būti tikslai? Patys įvairiausi. Tarkim, išveisti patį idealiausią savo veislės atstovą (visiškai nerealus noras, kuris būdingas kiekvienam pradedančiajam), dirbti tik su tam tikrų kraujo linijų gyvūnais, tobulinti tam tikras veislės ypatybes ir t.t., ir pan. Sakysite, kam to reikia? Hm... Tai yra hobis. Žiūrėkite į tai, kaip į bet kokį kitą užsidegimą, aistrą ar siekį. Priimkite tai natūraliai ir nesistenkite paaiškinti :) 

Tai štai, mes jau turime pirmąjį veislyno gyvūną! Pagaliau! 

Tačiau... nuo čia tik prasideda vargai vargeliai... Reikia jį parodyti parodose, tinkamai auginti, toliau intensyviai (gal net dar intensyviau) domėtis veisle, parinkti jam ar jai partnerį ir t.t., ir pan. O tai yra ne tik finansiškai nuostolinga, bet ir verčia susidurti su neviltimi - parodose suvoki, kad tavo išskirtinis, tobulasis katinas yra ne visai jau toks tobulas, partnerio jam ar jai tau niekas nenori patikėti, nes esi žalias ir niekas tavo "veislynėlio" nėra nei girdėjęs, nei regėjęs... ir t.t. ... ir pan. ... kartais atrodo, kad eini, griūni, keliesi, vėl gauni kirtį, vėl keliesi... kartais atrodo, kad nebenori nieko... "meti" viską... susikaupi ir vėl eini... O kur dar intrigos? Apkalbos. Neapykanta. Nepasitenkinimas. Iš tiesų, niekas man nesakė, kai aš "užsimaniau" veislyno, kad katininkų pasaulis yra pakankamai žiaurus. O čia niekas nesiskiria nuo politikos! Bet jums šito nereikia žinoti detaliai - tai niuansai, kurių galėtumėm išvengti, jei būtumėm ne žmonės :) O žmonių tarpe visose srityse atsiranda nesutarimų. 

Žodžiu, ateina diena, kai supranti, kad tau reikia dar vieno gyvūno. Ir jis tiesiog privalo būti geresnis už turimą! O gal net geriausias. Labai norėčiau tikėti, kad visi veislynai kitą gyvūną renkasi dar atsakingiau ir labiau įsigilinę, pasidomėję, būdami protingesni. Tačiau... visko būna. Todėl šis ratas linkęs kartotis... Nenoriu jums pateikti veisėjo, kaip nuolat ieškančio naujų gyvūnų ir nuolat jaučiančio nepasitenkinimą tuo, ką turi. Tačiau, iš dalies, visa tai motyvuoja eiti į priekį, tobulėti. Ir tik tuomet, kai protingai žiūrima į tai, kas daroma, veislyne įsivyrauja harmonija ir būna nustatomas vienas ir pagrindinis tikslas. Tuomet nurimstama ir tendencingai einama link jo. 

Tikiuosi, jūs supratote tai, ką norėjau perteikti savo ilga kalba. Nes ji galėtų būti dar kelis kartus ilgesnė. Mano pačios patirtį verta būtų surašyti į knygą. Tikiu, kad tai pasitarnautų naujokams pradėti savo darbą ir suteiktų vilčių išgyventi :) 

Kaip turėjote suprasti, vieno ar dviejų gyvūnų veislynui negali ir neturi pakakti, kad tęstų savo veiklą ir siektų užsibrėžtų tikslų. Ir, patikėkit, tikslo parduoti palikuonis ir pasipelnyti aš neturėjau omenyje. Išveisti nuostabaus charakterio, kuo arčiau idealios veislei išvaizdos, sveiką gyvūną - štai koks tikslas gali būti kiekvieno veisėjo mintyse. Perduoti savo įdirbį kitiems veislynams, kartu eiti koja kojon, vieningai laikytis etikos principų veisime ir t.t. - štai tokiu siekiu tampa susilieję viso pasaulio katininkų tikslai :) Idealizuoju. Žinau tai. Bet man niekas nesutrukdys galvoti pozityviai. 

Taip, laikui bėgant, namuose atsiranda du, trys, keturi gyvūnai. Tuomet imi suvokti, kad negalėsi toliau dirbti, nes nebegali sau leisti turėti daugiau gyvūnų. Klausiate kodėl? Yra net kelios priežastys. Kuo daugiau kačių namuose, tuo didesnis ligų (ypač užkrečiamų) pavojus. Tikriausiai suprantate, kad veislynas negali laikyti kačių ir katinų vienuose namuose. O ypač kelių katinų krūvoje... Kartu gyvenantys gyvūnai "dėliojasi" į hierarchiją. Tai normalu - taip vyksta ir gamtoje. Yra dominuojantys ir žemiau hierarchijos piramidėje esantys. Jei kačių skaičius labai didelis, dažnai kintantis ar yra vienas ryškus vadas gaujoje, gali kilti problemų tiek su žemiau hierarchijoje esančiais, tiek su vadu. Tiek vieni, tiek kitas gali pradėti žymėti teritoriją (net katės!), kad užsitikrintų savo valdų ribas, jausti didelį stresą (silpnėja imunitetas), jaustis nekomfortabiliai. Ir dar daug dalykų galėčiau paminėti, kas įrodytų, kad namuose negali ir neturi būti daug gyvūnų. Kas tas daug? Priklauso ir nuo gyvenimo sąlygų, aplinkos, žmogaus-šeimininko namie praleidžiamo laiko, gyvūno vidinių savybių (ar jis iš principo jautriau linkęs reaguoti į aplinką ar ramesnis, stabilesnis, mažiau jautrus) ir t.t. mano nuomone, daugiausiai namie gali būti trys keturios veisiamos katės arba vienas veisiamas katinas, kuris gyvena su dviem trim kastruotais gyvūnais. Literatūroje rašoma, kad vienuose namuose rekomenduojama laikyti ne daugiau trijų gyvūnų. Vėl gi, priklauso nuo namų dydžio. 

Dar viena priežastis, kodėl veislyne vyksta gyvūnų rotacija - noras tobulėti, matymas turimuose gyvūnuose trūkumų, siekimas geriausio rezultato. Tuomet kai kurie veisime dalyvavę gyvūnai kastruojami.  

Dabar tikriausiai suprantate, kodėl veislynai turi nuolat ieškoti namų savo gyvūnams - jei ne veisime dalyvausiantiems, tai tiems, kurie jau baigė veisiamąjį darbą ir yra kastruoti. Sakysite, kad tai savanaudiškumas. Tačiau, nei vienas save gerbiantis ir mylintis savo gyvūnus veisėjas neatiduos katės ar katino pirmam pasitaikiusiam. O tai reiškia, kad ieškomi patys geriausi namai ir kiekvieną kartą atsižvelgiama į tas sąlygas, kurios konkrečiam gyvūnui būtų kuo idealiausios. Tai puiki proga neturinčiam pinigų, bet svajojančiam apie konkrečios veislės gyvūną, žmogui įsigyti augintinį nemokamai. Tai puiki proga išmėginti veisiamąjį darbą su nuolat stebinčiu ir visą atsakomybę prisiimančiu kuratoriumi (veisėju), tuo atveju, jei jums būtų patikėtas gyvūnas, dalyvaujantis veisimo programoje. 

Taigi, būkime pakantesni, atviresni, empatiškesni jus supantiems žmonėms. Ir visada išdrįskite daug klausinėti veisėjo, jei ketinate iš jo įsigyti gyvūną. O gal jam reikia jūsų pagalbos?

Higienos įpročiai, auklėjimas ir švara bei taika namuose

Ši savaitė buvo neįtikėtinai užimta. Savaitė, kuri prasidėjo ne nuo pirmadienio, kaip įprasta savaitėms, o nuo šeštadienio - kačių parodos Vilniuje. Mūsų veislyno komanda dalyvavo joje visą savaitgalį ir grįžo laiminga bei "nusikalus" :) Euforijoje esu dar dabar. Nenuostabu, kad nepastebiu besikeičiančio oro, nesielvartauju dėl artėjančio šildymo sezono (visgi galėtų namuose būti šilčiau... bent dėl katinų), nespėjau aktyviai įsitraukti į artėjančių rinkimų ir referendumo aptarinėjimą ir apkalbinėjimą. O būtų pats metas...

Tačiau temą esu jau sugalvojus, tad negaliu sau leisti ilgam atsitraukti nuo blogo (juk jau pažadėta Minervai jį rašyti, o ir prieš save bei pažįstamus nepatogu :) ).

Pakalbėkime apie dažną problemą - katinų ir kačių tuštinimąsi/šlapinimąsi ne vietoje. Kodėl rašau "katinų ir kačių"? Todėl kad tiek vieniems, tiek kitiems tai būdinga. 

Pradėsiu nuo pradžių - kačiuko vaikystės. Didžiausia klaida padaroma, kai mažas kačiukas per anksti atitraukiamas nuo mamos ir atiduodamas naujiesiems šeimininkams. Amžius, kai kačiukas jau gali keisti savo gyvenamąją vietą, būti atitrauktas nuo mamos katės ir pakankamai lengvai adaptuotis naujojoje vietoje yra 3 - 3,5 mėnesio. Išimtys įmanomos tik tada, kai mažylis rastas be mamos ar jo mamai kažkas nutiko - ji negali prižiūrėti savo vaiko(-ų). Net ir tuo atveju, kai katė mama negali maitinti kačiuko (tarkim, nesigamina pienas ar pan.), jam yra geriau būti su ja, šalia savo brolių bei sesučių. Klaidinga manyti, kad kačiuką mama tik maitina ir moko higienos. Kačiuko kūdikystė gali būti sulyginta su mažo žmogučio kūdikyste - aktyviai vyksta ne tik fiziologiniai pokyčiai, bet ir socializacijos procesai. Kačiukas mokosi gyventi: ugdomi jo higienos įgūdžiai, jis mokosi valgyti (ragauti maistą, atsirinkti skaniausią, kramtyti), lakti iš dubenėlio, žaisti su sesėmis bei broliais, mama, aplinkiniais žmonėmis (taip nustatomos ribos, kas galima, o kas nepriimtina), galąstis nagučius į draskyklę ir t.t., ir pan. Visuose šiuose procesuose aktyviai dalyvauja ne tik katė-mama, bet ir žmogus. Klaidinga manyti, kad katė-mama išmoko savo kačiukus visko pati. Be abejo, yra supermamyčių, kurios tikrai labai atsakingai žiūri į savo vaikų ugdymą, bet yra ir tokių, į kurių "auklėjimą" reikia įsikišti ir net stipriai pakoreguoti jį :) Taigi, žmogus yra atsakingas už savo katės atsivedamus kačiukus pradedant nuo jų sveikatos ir baigiant jų socializacija, adaptacija ir auklėjimu.

Kačiukas, kuris augo kartu su savo mama ir broliukais bei sesutėmis iki 3-3,5 mėnesio amžiaus bei buvo prižiūrimas žmogaus (katės šeimininko) ir nuosekliai mokomas higienos, neturėtų rodyti netinkamo elgesio suaugusiame amžiuje. 

Ką vadinu "higienos mokymu"? Tai yra kačiukų mokymas naudotis wc dėžute su kraiku. Kaip to mokyti? Maždaug mėnesio amžiaus kačiukas jau gali būti mokomas naudotis wc dėžute. Dėžutė turi būti nedidelė ir patogi įlipti (žemais kraštais). Kraikas joje turi būti natūralus ir minkštas (geriausiai pjuveninis, skirtas mažiems kačiukams). 

 

Reiktų stebėti kačiuką (ypač jam pavalgius bei atsigėrus, po miego ar po aktyvesnių žaidimų) ir neleisti jam šlapintis ar tuštintis bet kur. Kai tik kačiukas ima neramiai ieškoti vietos savo "reikaliukui", švelniai paimate jį ir įkeliate į wc dėžutę bei stengiatės švelniai jį ten sulaikyti, kol nebus atliktas "šventas reikalas". Tuomet giriate jį, glostote ir visaip kaip rodote, koks didvyris jis yra. Dažniausiai to nereikia kartoti ilgai, nes jau po trijų keturių tokių kartų mažylis puikiai supranta, ko iš jo laukiama ir norima. Kartais kantrybės reikia daugiau, bet nuo to labai priklausys, kaip kačiukas elgsis ateityje, todėl patariu būti kantriems ir žiūrėti į tai atsakingai. Jokiu būdu negalima kačiuko mušti ar kitaip bausti, jei pamatėte, kad jis netinkamoje vietoje šlapinasi ar tuštinasi! Griežtai draudžiama murkdyti jų snukučius į šlapimą ar išmatas (to negalima daryti tiek su mažais kačiukais, tiek su suaugusiais katinais)! Tai ne tik kad neveiksminga, bet ir kenksminga Jūsų santykiams su gyvūnu...

Dar vienas dalykas, kurį reiktų žinoti - kuo mažiau erdvės turi kačiukai, tuo saugiau jie jaučiasi ir tuo greičiau mokosi. Mažoje erdvėje greičiau randama wc dėžutė ir greičiau išmokstama ja naudotis. Erdvę galima didinti palaipsniui, nesuteikiant galimybės kačiukams žaisti kambariuose, kur stovi minkšti baldai ar kilimai - čia "nelaimės" dažniausiai ir atsitinka. 

Nepamirškite, kad mažoje erdvėje mažam kačiukui yra žymiai saugiau tada, kai Jūs neturite galimybės jo stebėti. 

 

Net jei įsigijote kačiuką tinkamo amžiaus, nepamirškite, kad naujuose namuose negalima jo palikti likimo valioje. Kai tik kačiuką atsivešite namo, aprodykite jam teritoriją. O svarbiausia - parodykite jam, kur stovi jo wc dėžutė! Tai turėtų būti pirmasis ekskursijos "taškas". Naujuose namuose taip pat turėtų galioti teritorijos ribojimo taisyklė. Tol, kol įsitikinsite, kad kačiukas žino, kur jo wc dėžutė ir matysite, kad jis orientuojasi naujoje aplinkoje, nebijo Jūsų ir Jūsų šeimos narių, valgo ir geria. 

Ir vėl. Net jei kačiukas buvo švaruolis nuo pat mažumės, jis gali pradėti žymėti savo teritoriją subrendus. Taigi, nelaukite to ir sterilizuokite kates bei kastruokite katinus iki jiems subręstant lytiškai. Kada tai yra? Nesu veterinarė, bet mano ir kompetentingų veterinarų nuomonės sutampa, kad jau šešių mėnesių amžiaus gyvūnas turėtų būti sterilizuojamas/kastruojamas. Taip iš anksto išvengsite blogo įpročio žymėti teritoriją. Tikrai dar kalbėsiu ateityje apie sterilizacijos/kastracijos teigiamas puses ir apie tai, kaip lytinis brendimas gali įtakoti gyvūno elgesį. Todėl nebesiplėsiu šį kartą ir paliksiu medžiagos kitam blogo įrašui apie "kovą su netinkamu katino elgesiu" suaugusiame amžiuje. Nes auklėti niekada ne vėlu. Svarbiausia žinoti, kaip tai teisingai daryti ir turėti kantrybės, užsispyrimo bei jausti didžiulę meilę savo gyvūnui tai darant.

P.S. beje, Jums derėtų labai gerai pagalvoti ar Jūs norite katino savo namuose apskritai, prieš įsigyjant gyvūną.

Skiriu tiems, kurie jaučia metų laikus

Kodėl rašau "jaučia"? Kodėl manau, kad yra nejaučiančių? Nes yra žmonių, kurie pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą tiesiog pragyvena, praleidžia, praegzistuoja. Jie keičia basutes į botus, marškinėlius į megztinį, pliką galvą ima dengti kepure, tačiau nelabai gilinasi, kas gi vyksta aplinkui. O gamta siaučia, duodasi, nerimsta, gyvena, sudeda, daugina ir atima, skleidžia kvapus, maino spalvas, augina ir skina, gamina ir naikina. Ima svaigti galva, kai pradedu gilintis, koks mechanizmas užvestas. Suspurda širdis supratus, kad esu to mechanizmo dalelė. Mažyčiu sraigteliu miela būti! Šioje sistemoje - detalioje, tikslioje, nuoseklioje - imu jaustis vietoje ir laiku. Čia ir dabar. Viskas gražu, jei priimi atviromis akimis ir širdimi!

Ėt. Apie gamtos virsmus ir žmogaus rolę juose galima būtų šnekėti be paliovos. Šį kartą noriu išsakyti savo nuomonę apie kates ir jausmus, emocijas, nuotaikas. Ar katės jaučia sezoniškumus? Ar jos gali sirgti depresija? Ar jos jaučia tai, kad gyvenimas bėga?

Žinot, visada sakiau ir sakysiu, kad katės - ne žmonės, jos nejaučia tokių žemų jausmų kaip kerštas, neapykanta, pagieža. Ir tikrai ne dėl išgyvenamų jausmų tavo katinas primy*o į tavo mylimojo batus ;) Ne dėl to, kad pavydėjo tavęs ir nekentė Jo. Taip jau yra, kad vyriškas prakaito kvapas yra artimiausias tam, kurį pačios katės palieka, kaip savo teritorijos kvapą. Tai visiškai normalu gamtoje - žymėti savo teritoriją. Čia mano namai, čia mano guolis, čia mano šeimininkas - mąsto katinas. Čia mano žmona, čia mano vaikai, čia mano mašina, čia mano butas/namas/ garažas ir t.t., ir pan. - mąsto žmogus (vyras). Tik katinas neturi kitų būdų įrodyti žodžio "mano" svarbą. Taigi, jis daro tai, ką daro - pažymi. Beje, klaidinga manyti, kad teritorijos žymėjimas yra būdingas tik vyriškos lyties katinams. Katės ne ką prasčiau tai daro ir nė per plauką neatsilieka nuo vyriškių! Bet apie tai irgi dar kalbėsime. 

Taigi, nuo šiol mano nuomonė yra oficiali ir užrašyta - katės nejaučia žmogiškų žemų jausmų - pagiežos, neapykantos, pykčio. O ar joms būdinga depresija? Liūdesys?

Man, kaip psichologei pagal profesiją, pirmiausiai norėtųsi apibrėžti, kas tai yra depresija. Pernelyg jau dažnai švaistomasi šiuo terminu. Ir dažniausiai tai daroma visai nepagrįstai... Depresijai būdingi trys bruožai, kurie turi pasireikšti vienu metu, kad būtų galima nustatyti diagnozę (beje, nustatinėti diagnozės sau nevertėtų ;)): valios nebuvimas, prislėgta nuotaika bei malonumo jausmo išnykimas. Jei vis dar manote, kad sergate depresija, atsakykite į vieną paprastą mano klausimą - ar šiandien atsikėlėte iš lovos? Jei atsakymas "taip", nusiraminkite - Jūs nesergate jokia ten depresija. Su kuo Jus ir sveikinu!

Taigi, mano nuomone, katės neserga depresija. Tik neburbėkite, palaukite - paaiškinsiu. Jos tikrai gali atrodyti neramios, liūdnos, apatiškos. Jei taip yra, pasižiūrėkite į veidrodį. Ką matote? Surūgusį, papilkėjusį, išsigandusį, pervargusį, nelaimingą, pasimetusį, susiraukusį save? Katės - Jūsų sielos atspindys. Niekas taip gerai neveikia katės "nuotaikos", kaip Jūsų nuotaika. Vis dar netikite? Išsivirkite sau arbatos, atsisėskite trumpam prie lango, pasiimkite arbatos puodelį į rankas. Žiūrėkite pro langą tol, kol mintis apie darbus pakeis mintys, kad dar niekada nematėte tokio spalvingo rudens, leiskite sau ramiai stebėti lietaus lašelius, nuo žvarbaus oro krūpčiojančius lapelius. Dabar prisiminkite, kad esate šiltuose namuose su šiltu puodeliu arbatos. O Jūsų katinas, ko gero, jau senai murkia Jums ant kelių. Ir jo "depresijos" nebeliko nė padujų. Ūsuotasis tiesiog nutaikė proga pasidžiaugti Jūsų ramybe.

Ramybės Jums ir mažyčių ramių akimirkų Jūsų katinams ant Jūsų kelių :)