Kodėl rašau "jaučia"? Kodėl manau, kad yra nejaučiančių? Nes yra žmonių, kurie pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą tiesiog pragyvena, praleidžia, praegzistuoja. Jie keičia basutes į botus, marškinėlius į megztinį, pliką galvą ima dengti kepure, tačiau nelabai gilinasi, kas gi vyksta aplinkui. O gamta siaučia, duodasi, nerimsta, gyvena, sudeda, daugina ir atima, skleidžia kvapus, maino spalvas, augina ir skina, gamina ir naikina. Ima svaigti galva, kai pradedu gilintis, koks mechanizmas užvestas. Suspurda širdis supratus, kad esu to mechanizmo dalelė. Mažyčiu sraigteliu miela būti! Šioje sistemoje - detalioje, tikslioje, nuoseklioje - imu jaustis vietoje ir laiku. Čia ir dabar. Viskas gražu, jei priimi atviromis akimis ir širdimi!
Ėt. Apie gamtos virsmus ir žmogaus rolę juose galima būtų šnekėti be paliovos. Šį kartą noriu išsakyti savo nuomonę apie kates ir jausmus, emocijas, nuotaikas. Ar katės jaučia sezoniškumus? Ar jos gali sirgti depresija? Ar jos jaučia tai, kad gyvenimas bėga?
Žinot, visada sakiau ir sakysiu, kad katės - ne žmonės, jos nejaučia tokių žemų jausmų kaip kerštas, neapykanta, pagieža. Ir tikrai ne dėl išgyvenamų jausmų tavo katinas primy*o į tavo mylimojo batus ;) Ne dėl to, kad pavydėjo tavęs ir nekentė Jo. Taip jau yra, kad vyriškas prakaito kvapas yra artimiausias tam, kurį pačios katės palieka, kaip savo teritorijos kvapą. Tai visiškai normalu gamtoje - žymėti savo teritoriją. Čia mano namai, čia mano guolis, čia mano šeimininkas - mąsto katinas. Čia mano žmona, čia mano vaikai, čia mano mašina, čia mano butas/namas/ garažas ir t.t., ir pan. - mąsto žmogus (vyras). Tik katinas neturi kitų būdų įrodyti žodžio "mano" svarbą. Taigi, jis daro tai, ką daro - pažymi. Beje, klaidinga manyti, kad teritorijos žymėjimas yra būdingas tik vyriškos lyties katinams. Katės ne ką prasčiau tai daro ir nė per plauką neatsilieka nuo vyriškių! Bet apie tai irgi dar kalbėsime.
Taigi, nuo šiol mano nuomonė yra oficiali ir užrašyta - katės nejaučia žmogiškų žemų jausmų - pagiežos, neapykantos, pykčio. O ar joms būdinga depresija? Liūdesys?
Man, kaip psichologei pagal profesiją, pirmiausiai norėtųsi apibrėžti, kas tai yra depresija. Pernelyg jau dažnai švaistomasi šiuo terminu. Ir dažniausiai tai daroma visai nepagrįstai... Depresijai būdingi trys bruožai, kurie turi pasireikšti vienu metu, kad būtų galima nustatyti diagnozę (beje, nustatinėti diagnozės sau nevertėtų ;)): valios nebuvimas, prislėgta nuotaika bei malonumo jausmo išnykimas. Jei vis dar manote, kad sergate depresija, atsakykite į vieną paprastą mano klausimą - ar šiandien atsikėlėte iš lovos? Jei atsakymas "taip", nusiraminkite - Jūs nesergate jokia ten depresija. Su kuo Jus ir sveikinu!
Taigi, mano nuomone, katės neserga depresija. Tik neburbėkite, palaukite - paaiškinsiu. Jos tikrai gali atrodyti neramios, liūdnos, apatiškos. Jei taip yra, pasižiūrėkite į veidrodį. Ką matote? Surūgusį, papilkėjusį, išsigandusį, pervargusį, nelaimingą, pasimetusį, susiraukusį save? Katės - Jūsų sielos atspindys. Niekas taip gerai neveikia katės "nuotaikos", kaip Jūsų nuotaika. Vis dar netikite? Išsivirkite sau arbatos, atsisėskite trumpam prie lango, pasiimkite arbatos puodelį į rankas. Žiūrėkite pro langą tol, kol mintis apie darbus pakeis mintys, kad dar niekada nematėte tokio spalvingo rudens, leiskite sau ramiai stebėti lietaus lašelius, nuo žvarbaus oro krūpčiojančius lapelius. Dabar prisiminkite, kad esate šiltuose namuose su šiltu puodeliu arbatos. O Jūsų katinas, ko gero, jau senai murkia Jums ant kelių. Ir jo "depresijos" nebeliko nė padujų. Ūsuotasis tiesiog nutaikė proga pasidžiaugti Jūsų ramybe.
Ramybės Jums ir mažyčių ramių akimirkų Jūsų katinams ant Jūsų kelių :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.