Šiek tiek apie veislynus

Šiandienos pirmas sniegas, bjaurus oras ankstų rytą ir nuostabi saulė popiet įkvėpė rašyti. 

Su viena kolege, tokia panašiai pamišusia dėl kačių ir turinčia savo veislyną miela moterimi, nesenai diskutavome apie žmonių požiūrį į veislynų atiduodamus suaugusius gyvūnus. Sutarėm, kad būtinai apie tai reiktų parašyti ir paviešinti mūsų požiūrį. Nesitikiu, kad tuo nutrauksiu diskusijas, nepasitenkinimą ar sulauksiu daugiau pritariančių veisėjams. Tiesiog noriu, kad mano nuomonė būtų išdėstyta baltai ant juodo (toks jau tas dizainas čia :) ).

Taigi, nuo pradžių. Pirmiausia noriu jums pristatyti, ką veikia kačių veislynai ir veisėjai apskritai. Visų pirma, jie turi nuolat ir intensyviai domėtis savo pasirinkta veisti kačių veisle - fiziologija, ypatybėmis, gal būt būdingomis ligomis ir t.t., ir pan. Be abejo, jie turi būti gerai susipažinę su veisimo taisyklėmis ir etika - kokį gyvūną galima veisti, kiek kartų, kas kiek laiko, kokias sąlygas reikia išpildyti, kad būtų galima užsiimti veisiamuoju darbu  ir vėl t.t., ir pan. Tam, kad pradėti veisti, reikia išsirinkti pirmuosius savo veislyno gyvūnus. Tad, be abejo, reikia ilgai ir nuodugniai tyrinėti kitų, seniau veikiančių, veislynų darbą, turimus katinus, kraujo linijas ir t.t., ir pan. Tikiuosi, jūs jau supratote, kad tai yra sudėtinga. Norėčiau, kad apie tai galvotumėte, kaip apie labai atsakingą, sudėtingą ir daug laiko atimantį užsiėmimą. Nes, po galais, taip ir yra! Jei yra kitaip - kažką darai netinkamai. 

Tai štai ateina tas išganingasis, ilgai lauktas laikas - pirmasis veislyno gyvūnas! Tuomet kiekvienas pradedantysis puola į euforiją, džiaugiasi taip, lyg jam būtų gimęs vaikas. Aš pati puikiai atsimenu pirmąjį, iš svetur atsivežtą, katiną, kuris tuomet atrodė tobulumo viršūnė. Šiuo atveju aš nekalbu apie meilę gyvūnui (maniškis šiuo atžvilgiu dar iki šiol tobulas). Tai yra tik viena pusė. Be abejo, ji yra ir turi būti visa ko pagrindas. Tačiau veisėjas turi žiūrėti į gyvūnus ne tik kaip į gražius padarėlius. Jis turi mokėti atsirinkti tai, ko jam labiausiai reikia siekiant savo tikslų veisime. Kokie gali būti tikslai? Patys įvairiausi. Tarkim, išveisti patį idealiausią savo veislės atstovą (visiškai nerealus noras, kuris būdingas kiekvienam pradedančiajam), dirbti tik su tam tikrų kraujo linijų gyvūnais, tobulinti tam tikras veislės ypatybes ir t.t., ir pan. Sakysite, kam to reikia? Hm... Tai yra hobis. Žiūrėkite į tai, kaip į bet kokį kitą užsidegimą, aistrą ar siekį. Priimkite tai natūraliai ir nesistenkite paaiškinti :) 

Tai štai, mes jau turime pirmąjį veislyno gyvūną! Pagaliau! 

Tačiau... nuo čia tik prasideda vargai vargeliai... Reikia jį parodyti parodose, tinkamai auginti, toliau intensyviai (gal net dar intensyviau) domėtis veisle, parinkti jam ar jai partnerį ir t.t., ir pan. O tai yra ne tik finansiškai nuostolinga, bet ir verčia susidurti su neviltimi - parodose suvoki, kad tavo išskirtinis, tobulasis katinas yra ne visai jau toks tobulas, partnerio jam ar jai tau niekas nenori patikėti, nes esi žalias ir niekas tavo "veislynėlio" nėra nei girdėjęs, nei regėjęs... ir t.t. ... ir pan. ... kartais atrodo, kad eini, griūni, keliesi, vėl gauni kirtį, vėl keliesi... kartais atrodo, kad nebenori nieko... "meti" viską... susikaupi ir vėl eini... O kur dar intrigos? Apkalbos. Neapykanta. Nepasitenkinimas. Iš tiesų, niekas man nesakė, kai aš "užsimaniau" veislyno, kad katininkų pasaulis yra pakankamai žiaurus. O čia niekas nesiskiria nuo politikos! Bet jums šito nereikia žinoti detaliai - tai niuansai, kurių galėtumėm išvengti, jei būtumėm ne žmonės :) O žmonių tarpe visose srityse atsiranda nesutarimų. 

Žodžiu, ateina diena, kai supranti, kad tau reikia dar vieno gyvūno. Ir jis tiesiog privalo būti geresnis už turimą! O gal net geriausias. Labai norėčiau tikėti, kad visi veislynai kitą gyvūną renkasi dar atsakingiau ir labiau įsigilinę, pasidomėję, būdami protingesni. Tačiau... visko būna. Todėl šis ratas linkęs kartotis... Nenoriu jums pateikti veisėjo, kaip nuolat ieškančio naujų gyvūnų ir nuolat jaučiančio nepasitenkinimą tuo, ką turi. Tačiau, iš dalies, visa tai motyvuoja eiti į priekį, tobulėti. Ir tik tuomet, kai protingai žiūrima į tai, kas daroma, veislyne įsivyrauja harmonija ir būna nustatomas vienas ir pagrindinis tikslas. Tuomet nurimstama ir tendencingai einama link jo. 

Tikiuosi, jūs supratote tai, ką norėjau perteikti savo ilga kalba. Nes ji galėtų būti dar kelis kartus ilgesnė. Mano pačios patirtį verta būtų surašyti į knygą. Tikiu, kad tai pasitarnautų naujokams pradėti savo darbą ir suteiktų vilčių išgyventi :) 

Kaip turėjote suprasti, vieno ar dviejų gyvūnų veislynui negali ir neturi pakakti, kad tęstų savo veiklą ir siektų užsibrėžtų tikslų. Ir, patikėkit, tikslo parduoti palikuonis ir pasipelnyti aš neturėjau omenyje. Išveisti nuostabaus charakterio, kuo arčiau idealios veislei išvaizdos, sveiką gyvūną - štai koks tikslas gali būti kiekvieno veisėjo mintyse. Perduoti savo įdirbį kitiems veislynams, kartu eiti koja kojon, vieningai laikytis etikos principų veisime ir t.t. - štai tokiu siekiu tampa susilieję viso pasaulio katininkų tikslai :) Idealizuoju. Žinau tai. Bet man niekas nesutrukdys galvoti pozityviai. 

Taip, laikui bėgant, namuose atsiranda du, trys, keturi gyvūnai. Tuomet imi suvokti, kad negalėsi toliau dirbti, nes nebegali sau leisti turėti daugiau gyvūnų. Klausiate kodėl? Yra net kelios priežastys. Kuo daugiau kačių namuose, tuo didesnis ligų (ypač užkrečiamų) pavojus. Tikriausiai suprantate, kad veislynas negali laikyti kačių ir katinų vienuose namuose. O ypač kelių katinų krūvoje... Kartu gyvenantys gyvūnai "dėliojasi" į hierarchiją. Tai normalu - taip vyksta ir gamtoje. Yra dominuojantys ir žemiau hierarchijos piramidėje esantys. Jei kačių skaičius labai didelis, dažnai kintantis ar yra vienas ryškus vadas gaujoje, gali kilti problemų tiek su žemiau hierarchijoje esančiais, tiek su vadu. Tiek vieni, tiek kitas gali pradėti žymėti teritoriją (net katės!), kad užsitikrintų savo valdų ribas, jausti didelį stresą (silpnėja imunitetas), jaustis nekomfortabiliai. Ir dar daug dalykų galėčiau paminėti, kas įrodytų, kad namuose negali ir neturi būti daug gyvūnų. Kas tas daug? Priklauso ir nuo gyvenimo sąlygų, aplinkos, žmogaus-šeimininko namie praleidžiamo laiko, gyvūno vidinių savybių (ar jis iš principo jautriau linkęs reaguoti į aplinką ar ramesnis, stabilesnis, mažiau jautrus) ir t.t. mano nuomone, daugiausiai namie gali būti trys keturios veisiamos katės arba vienas veisiamas katinas, kuris gyvena su dviem trim kastruotais gyvūnais. Literatūroje rašoma, kad vienuose namuose rekomenduojama laikyti ne daugiau trijų gyvūnų. Vėl gi, priklauso nuo namų dydžio. 

Dar viena priežastis, kodėl veislyne vyksta gyvūnų rotacija - noras tobulėti, matymas turimuose gyvūnuose trūkumų, siekimas geriausio rezultato. Tuomet kai kurie veisime dalyvavę gyvūnai kastruojami.  

Dabar tikriausiai suprantate, kodėl veislynai turi nuolat ieškoti namų savo gyvūnams - jei ne veisime dalyvausiantiems, tai tiems, kurie jau baigė veisiamąjį darbą ir yra kastruoti. Sakysite, kad tai savanaudiškumas. Tačiau, nei vienas save gerbiantis ir mylintis savo gyvūnus veisėjas neatiduos katės ar katino pirmam pasitaikiusiam. O tai reiškia, kad ieškomi patys geriausi namai ir kiekvieną kartą atsižvelgiama į tas sąlygas, kurios konkrečiam gyvūnui būtų kuo idealiausios. Tai puiki proga neturinčiam pinigų, bet svajojančiam apie konkrečios veislės gyvūną, žmogui įsigyti augintinį nemokamai. Tai puiki proga išmėginti veisiamąjį darbą su nuolat stebinčiu ir visą atsakomybę prisiimančiu kuratoriumi (veisėju), tuo atveju, jei jums būtų patikėtas gyvūnas, dalyvaujantis veisimo programoje. 

Taigi, būkime pakantesni, atviresni, empatiškesni jus supantiems žmonėms. Ir visada išdrįskite daug klausinėti veisėjo, jei ketinate iš jo įsigyti gyvūną. O gal jam reikia jūsų pagalbos?