2015 m. sausio 19 d.

Kūdikiai be mamos?

Paskutinėmis dienomis sulaukiu begalės laiškų, kuriuose minimi su viena ir ta pačia problema susiję klausimai. Vos pusantro dviejų mėnesių kačiukai, kurie, greičiausiai dėl neatsakingų žmonių kaltės, atitraukiami nuo savo katės-mamos ir, visiškai nepagalvojus apie pasekmes, parduodami naujiesiems šeimininkams. Pastarieji vargsta ne tik su kačiukų higienos įpročių stoka, bet ir kankinančiomis tiek mažylius, tiek naująją šeimą ligomis. Kadangi darosi tikrai neramu ir baisu, bandysiu atsakyti į jums rūpimus klausimus vienoje temoje.
Visų pirma, prašau dar kartą perskaityti mano rašytą straipsnį apie vakcinavimą. Nepamirškite, kad tik vyresnis nei trijų mėnesių gyvūnas gali būti pilnai paskiepytas ir pasiruošęs palikti savo mamą, jei kalbame apie sveikatą ir ligų prevenciją. 
Antra, jau rašiau apie higienos įgūdžius, kurie pradeda formuotis būtent kačiukui dar gyvenant kartu su kate-mama, ir būtent jam sulaukus apie 1,5–2 mėn. amžiaus. Taigi, išplėšdami jį iš lizdo tuo metu jūs rizikuojate nuolat susidurti su netinkamu katino elgesiu, kuris erzins ir neleis jums patirti begalinio gyvūno auginimo džiaugsmo.
Trečias momentas. Paprastai žmonės, kurie jums drįsta parduoti tokius mažyčius padarėlius, kurie negeba arba nenori pasidomėti elementaria kačiukų auginimo abėcėle, kurie greičiausiai mąsto tik apie finansinę to naudą, kurie neinvestuoja į savo augintinių (katės-mamos ir jos mažylių) sveikatą, niekada nebus suinteresuoti jums pasiūlyti sveiko ir stipraus gyvūno. Kodėl? Nes visa tai – papildomos išlaidos! 
Ogi paskaičiuokime. Kačiukai pradeda valgyti kietą maistą jau būdami 1,5 mėn. amžiaus. Ir kuo labiau auga, tuo daugiau jo suvalgo. O jei gimė 4-5 mažyliai? Padauginkite išlaidas iš jų skaičiaus! 
Kur dar kraikas? Juk mažiai tiek daug valgydami nemažai ir į tualetą laksto! Tai jau ne vienos katės kraiko sąnaudos! Neapsimoka...
Dviejų mėnesių sulaukusius kačiukus reikia nukirmėlinti (o tai jau apie 10 eurų penkiems gyvūnams), vėliau, po savaitės, juos paskiepyti (apie 10 eurų kiekvienam gyvūnui), tada viską kartoti sulaukus 3 mėn. Ir tai tik piniginė "džiaugsmelio" išraiška.O jūs pagalvokite ar žmogus, kuris skaičiuoja šiuo atveju pinigus, tikrai įgalus pasirūpinti katės-mamos sveikata prieš kergimą, nėštumo metu ir jai gimdant? Abejoju...
Ar verta mažylius laikyti iki 3 mėn.? Finansiškai – tikrai ne. Tuo labiau, kuo greičiau parduosi, tuo greičiau ir pinigus gausi. Dviguba nauda – atsikratai pinigų "melžėjų" ir dar papildai savo biudžetą! 
Kas laukia tokių šeimininkų? Geriausiu atveju, du trys mėnesiai vargelio formuojant kačiuko higienos įgūdžius ir kankinantis su balučių ir kakučių valymu, sugadintais baldais, sudrėkusiomis lovomis ir nuolat džiūstančiomis patalynėmis. Blogiausiu – paliegęs, ligotas ir dėl to dažnai agresyvus kačiukas, kuris galų gale išaugs į nepatenkintą ir nervingą katiną. Praktika rodo, kad egzistuoja ir dar blogesnis variantas... kačiuko mirtis... 
Manote, gąsdinu? Pasiskaitykite apie galimas kačiukų ligas, kurios gresia nesusiformavusio imuniteto, neskiepytiems, apleistiems mažyliams: panleukopenija, virusinis rinotracheitas, pasiutligė, korona virusas ir t. t., ir pan.
Ne, aš nenoriu dabar postringauti apie veislinius ir neveislinius, kilmingus ar ne, panašius į vienokią ar kitokią veislę gyvūnus. Ne! Man šiuo atveju nusispjauti, kokį mažylį jūs pasirinkote! Man tikrai rūpi, kad kūdikiai nebūtų atitraukiami nuo savo mamų! Nustokite galvoti tik apie save, žmonės. Labai prašau vienų – neleiskite gimdyti savo katėms, jei nesugebėsite, nenorėsite, neturėsite už ką pasirūpinti jų mažyliais ir pačiomis gimdyvėmis. Labai prašau kitų – nepirkite ir neimkite mažylių, kurie dar nesulaukė bent trijų mėnesių amžiaus ir pasidomėkite savo būsimo augintinio sveikata (ar jis buvo nukirmėlintas, paskiepytas, kaip yra elgiamasi su jo mama, ar ji ne nėščia šiuo duotuoju, kačiuko pirkimo, momentu, ar ji sveikai atrodo). Tai ne šiaip investicija. Katinai gyvena 15-20 metų. Ar esate pasiruošę kankinti gyvūną vaistais ir investuoti į jo gydymą nuolat? Ar esate užtikrinti, kad savarankiškai mokėsite daryti viską, kad atstotumėt kūdikiui jo mamą? Labai prašau, pagalvokite devynis kartus ir tik dešimtąjį pirkite. Ir tegul posakis "katė maiše" nugula istorijos kloduose, o ne tampa mūsų kasdienybe.

Štai kaip atrodo mėnesio laiko mažyliai, kuriems pats svarbiausias dalykas gyvenime – mama. 


Ir štai kaip atrodo mažyliai, kurie jau pasiruošę tyrinėti pasaulį ir susidurti su naujais iššūkiais! 





2014 m. gruodžio 17 d.

Draugams ♥

Artėja laikas, kai liūtai ims murkti ir iš džiunglių valdovų taps pliušiniais mažais liūtukais. Kai net ir savo pikčiausiems priešams taps nebeįdomiais, o visos pragyventos negandos, kadaise patirti alkio ar troškulio jausmai rodysis tolimi ir nebe tokie baisūs. Gauruočiai sudės letenas ir tyliai švelniai žvelgs pro pusiau pramerktas akis. Tas protingas ir visko matęs žvilgsnis...
Aš taip trokštu ir laukiu to vidinio kalėdinio nusiraminimo, kuriam pradėjau ruošti savo širdį dar prieš savaitę: pabaigti užduotis, supakuoti dovanas, apgalvoti savo metus - nuveiktus darbus, pasiektus tikslus, padarytas klaidas, sutiktus žmones. Tiek daug minčių dar niekada nebuvo mano galvelėje. Tokie įspūdingai pilni veiksmo metai! Tiek pokyčių, tiek naujų pažinčių, tiek skirtingų charakterių, vilčių, likimų! Atrodo, kad nuo sausio pirmosios iki šios dienos sukausi karuselėje. Tik karuselė skriejo ne įprastu greičiu, o tarsi automobiliai Vokietijos autostradoje! Svarbiausias tikslas buvo neiškristi. Pavyko! Tuoj tuoj versiu naują gyvenimo dienoraščio lapą. Pasiruošiau patį gražiausią rašiklį! Kaip ir kasmet kartosiu - "Dabar jau viskas bus gerai!"
Dėkoju jums visiems, kurie buvote šalia, kurie vienaip ar kitaip prilaikėte mane karuselės arkliuko balnelyje ir neleidote skaudžiai nuo jo šlioptelėti žemyn. Dėl mano dar vienus metus išgelbėtos sveikatos ir gyvybės esu beprotiškai dėkinga tik jums! 
Dar ačiū už tai, kad kentėte mano neskambinimus, mano tylą, mano niurzgėjimus, mano slapstymąsi, mano rašliavas, mano sapaliones, mano... žodžiu, kad ėjote šalia tylėdami, kai to reikėjo ir kad neprašėte pasiaiškinti, kai to labai jums norėjosi. Jūs tikri draugai! 
Dėkoju už tai, kad kartu keikėte mano priešus, kad kartojote, kokia esu graži ir protinga, kad kepėte pyragus ar kvietėte į svečius tada, kai aš to labiausiai troškau. Ačiū, kad nevarginote pamokslais, kad supratote mano norų svarbą, kad tikėjote manimi, kad sėdėjot kartu ir šluostėt mano ašaras su popierinėmis "Tempo" servetėlėmis. Jūs buvote puikūs! Esu dėkinga, kad juokėtės iš manęs, kad gebėjote pašiepti ir praskaidrinti man nuotaiką, kai jaučiausi beviltiškesnė už beviltišką. Ačiū už visus kartu išgertus arbatos ir kavos puodelius (tiek virtualiai, tiek gyvai). 
Galiu pasakyti tvirtai - mes kartu išgyvenom mano karą. Ir jūs esate pati šauniausia armija! Saliut! Jei Ukrainai kada reikės pagalbos - aš turiu ką rekomenduoti! Myliu jus ir siunčiu apkabinimą. Atleiskit už viską, kas įskaudino ar žeidė. Ir nesupykit, jei jums ir kitais metais teks vėl man padėti :) Į nieką nemainyčiau tokių kareivių, tokių artimų širdžiai sielų, tokių draugų, su kuriais galėčiau eiti į pasaulio kraštą ir net kristi žemyn nuo jo!

Jūsų Agnė




2014 m. spalio 31 d.

Šiandien

Tirštas ryto rūkas privertė sustoti laiką. Įsivėlė mintys į belapius medžius ir galvoje pasidarė ramiau. Kai pro langą nematau toliau savo kiemo, pasaulis atrodo toks mažytis ir jaukus. O kavos puodukas balkone šildantis ir suteikiantis pasitikėjimo – visgi kiekvienam sava laimė.
Įsisupu tvirčiau į pledą ir klausausi rimstančių savo širdies dūžių.
Apgaubta tirštos ūkanos jaučiu, kaip Ruduo švelniai glosto man veidus ir tyliai šnabžda "Dabar tavo metas". Galiu sustabdyti laiką, mano galioje visi pasauliai, esu laiminga. Gelsvai pilkšvas dangus, toks jaukus kaip pūkinė antklodė, toks pažįstamas ir kvapnus, pripildantis visą mane ramybės ir suteikiantis viltį – vos užsimaniusi galiu ištiesti sustingusius sparnus ir pakilti virš drėgnos, sunkios žemės. Tuomet matyčiau viską iš viršaus, tuomet lydėtų mane paukščių palyda, tuomet galėčiau skristi ten, kur gimsta mano svajonės. Ir viskas taip arti, taip ranka pasiekiama ir taip akivaizdu. Nieko, visiškai nieko, nereikia galvoti, kad žinočiau, jog šiandien man gera. Viduje jaučiu ramybę ir lengvumą. Ar tai ir yra laimės jausmas?
Šis Ruduo jau kitoks. Jis vyresnis, subrendęs, patyręs. Jis žino atsakymus į mano klausimus. Jis gali paaiškinti prasmę, suteikti vertę. Jis tyliai linksi savo pusplikę galvą ir žiūri man tiesiai į akis savo protingu, giliu ir ramiu žvilgsniu. Jis yra tikras. Tikras viskuo. Ir tas tikrumas yra mano garantas, kad esu globoje ir niekas neleis manęs nuskriausti. 
Tokia vidinė stiprybė! Jaučiu kiekvieną savo kūno raumenėlį. Dabar, jei tik norėčiau, galėčiau atsispirti ir peršokti didžiausią pasaulio kalną, išskėsti rankas ir apglėbti žemės rutulį, sumaskatuoti rankomis ir perplaukti plačiausią vandenyną. Jei tik norėčiau, galėčiau valdyti visatą. Ir nieko nereikia daryti – pakanka žinojimo, kad vos panorėjus, viskas pavyktų. 
Švelnūs rūko lašelyčiai liečia blakstienas. Mielai užsimerkiu ir mėgaujuosi tyla. Gera. Kūnas lyg po intensyvios, varginančios ligos sveiksta, rimsta ir ima gyventi vėl. Viskas rikiuojasi į vietas. Jaučiu, kaip vidus manęs atsiprašo, visos ląstelės kvėpuoja vienu ritmu, ramiai ir tyliai, lyg bijodamos sudrumsti mano mėgavimosi laime akimirką. Dar niekada nesijaučiau tokia globojama, mylima!
Taip aiškiai viską galiu pajusti, tokia šviesi ir šviežia galva, tokia lengva krūtinė, širdis ritminga ir rami! Esu mažytis žmogutis, kurio vidus išsiplėtęs per visą žmoniją. Norėčiau apglėbti kiekvieną ir prispaudus prie širdies nuraminti. Turiu rezervo. Noriu dalintis. Ar priimsite iš manęs mažyti laimės kamuolėlį? 




2014 m. spalio 17 d.

Dolor animi gravior est, quam corporis

Atsiprašau. Iš karto. Dėl aiškumo – nenoriu jūsų liūdinti ar pravirkdyti. Atsiprašau, kad jaučiu širdimi ir negaliu užmušti to, kas skauda. Atsiprašau, kad man sunkiau atrinkti išdžiuvusias kojines į poras nei tiksliai žinoti, ko noriu. Atsiprašau, kad galiu sau leisti mylėti. Mylėti tą, be kurio negaliu įkvėpti pilnus plaučius oro, be kurio krūtinėje žiojėja skylė. Švilpia per ją vėjai, ūžia... neleidžia susikaupti, neleidžia stabiliai stovėti ant kojų, mėto į šalis. Čaižo jie atsivėrusią širdį, drebina plikas kraujagysles, negailestingai plaka sutrikusius skilvelius. Negaliu nuo jų užsidengti rankomis – tokia plati žaizda, kad nebetelpa delnuose. Taip norisi įkišti vidun rankas ir stipriai stipriai suspausti, apkabinti vidurius. Pajusti stabilumą. Stiprybę. Bet negaliu...
Akys pilnos ašarų. Užtinusios tam, kad nebeįstengtų matyti aplinkinių. Nes nėra nieko kito, ką joms norėtųsi švelniai tyrinėti, palydėti ir pasitikti, apgaubti dėmesiu, ramybe. Jos turi aiškią nuomonę, iškėlusios transparantus šaukia, kad niekada nebešvytės, kad niekada nebematys. 
Einu gatve ir viskas pilka... Einu ir nematau žmonių, vaizdų, įvykių... 
Ką man daryti? Kaip suvaldyti organizmą, kuris aiškiai turi tikslą. Kuris atsisako paklusti man. Kreipiuosi į smegenis. Maniau esanti protinga. Klydau... Neprisibeldžiu į savo reikalų ministeriją. Neprisiskambinu. Nuolat užimta... Ten sėdėjusi protinga moteris nukėlė telefono ragelį, išėjo ir pakabino raštelį ant durų: "Negrįšiu niekada". 
Mėginau sapnuoti. Sapnai anksčiau man teikdavo malonumą. Galėjau juose apkabinti mylimą, prisiglausti prie jo tvirtai, pajusti. Net išgirsti. Viskas išjungta. Tik tamsa, drėgmė ir pelėsių kvapas. Jis dirgina nosies šnerves ir kelia šleikštulį gerklėje. Tas pykinimas, tąsymas, vidinis drebulys. Nepadeda net šiltos vilnonės kojinės ir pūkuotos minkštos antklodės. Net arbatos puodelis, į kurį įsitvėrus anksčiau buvo pragyventos visos pasaulio negandos... net ir tas mane išduoda. Nudegina rankas ir nebesuteikia ramybės. Nuryti gurkšnio negaliu. Viskas stringa gerklėje, verčiasi lauk.
Bandau taikyti metodus, skaityti protingas knygas, išmintingų žmonių pamokymus. Velniop! Niekas neveikia. Visi susimokė. Nusisuko. Susikooperavo mane bausti. Kaip kažkadais vaikų darželyje – "Mes su ja nedraugaukim" – metodas puikiai veikia. Tik dabar man nepavyksta ant visų nusispjauti. Nusisukti ir užsiimti savais reikalais...
Ir tas nuolatinis nuovargis. Kojos lyg klampiame smėlyje, kuris traukia vis giliau į save. Rankos švininės, nesavos. Kūnas labiau panašėja į zombio. Kur jis mane veda? Ir kas jau tokio iš manęs beliko... 
Bandau šypsotis. Atsimenu, kad turėjau gyvenimo kredo – "Šypsokis gyvenimui ir jis tau nusišypsos". Visą kūną apima isterinis juokas. Gyvenimas tapo neregiu! Jis aklas! Arba aš nematoma...Kaip drįsot mane pamiršti?! Kodėl nusisukot?! Kuo nusikaltau, kad nebegaliu džiaugtis?! Gyventi... 
Taip norisi jausti išorinį skausmą. Tam, kad atitolintų ir pakeistų vidinį. Braukti krumpliais per sienas, šliaužti keliais per žvyrą, plaktis rimbais ir daužytis į sienas. Bet šitoks jėgų nebuvimas... 
Visas vidus, kiekviena ląstelė, rėkia, ūžia ir beldžia! Lyg sujudintas bičių avilys, kurio sustabdyti nepajėgtų net šalto vandens pliūpsnis. 
Atleiskit... nenorėjau... nieko neplanavau... 
Matymas susiaurėjo iki vienintelio tikslo. Pasaulis susiaurėjo iki vienintelio žmogaus. Gyvenimas tapo mažytis ir aštrus. Toks aštrus, kad vos pasukus galvą galiu mirtinai susižeisti. 





2014 m. rugsėjo 26 d.

Aegroto dum anima est, spes est

Ar Tau teko kada nors ilgėtis? Taip labai, kad net skauda. Taip labai, kad norisi kaukti vilku. Taip labai, kad lyg žvėris suktum ratus kambaryje, kad kaulus laužytų lyg nuo gripo, kad nepadėtų nė vieni vaistai nuo skausmo, kad norėtųsi lėkti laukais ir rėkti, versti kalnus, nerti į šalčiausią pasaulyje upelį... Ir taip labai, kad niekas niekas niekas kitas negalėtų atstoti to, kurio ilgiesi... Nebūtų nei vieno metodo, anksčiau išbandyto ar naujai sugalvoto, kuris padėtų iškęsti, kuris leistų pailsėti nuo ilgesio. Ar buvo Tau taip, kad gali nudirbti visus pasaulio darbus ir nesijausdamas pavargęs imtis dar ir dar naujų? Ar tuomet kilo toks baisulinis noras visiems aplinkui padėti, paguosti, užjausti? O gal sumušti? Nuskriausti? Sužeisti? Skilti į tūkstančius dalelių ir nebepajėgti jų surinkti... 
Ašaros kaupiasi akyse, bet nesugeba iš ten išsiveržti. Ir eini per gyvenimą su dviem ežerais veide, kurie kėsinasi išsilieti iš kraštų, bet taip to ir nepadaro...
Tiesa, neparašiau. Įsigijau šunį. Kalytę Zoyą. Tokį mielą ir jaukų padarėlį, kuris man padeda pažinti ilgesį. Niekada katinų akyse nemačiau šio jausmo. Ilgesio kupinos šuns akys atrodo tokios bedugnės. Lyg kitokio pasaulio krateriai, lyg visos žmonijos išmintis, lyg tūkstančiai skausmų, kuriuos patyrė gimdyvės, lyg tas mano jausmas, kai aš ilgiuosi. Štai! Niekas taip tyrai ir nuoširdžiai nesiilgi grįžtančio, niekas taip nesiskaudina ir nesielvartauja, kaip šeimininko laukiantis šuo. Na, dabar dar ir aš patyriau tą jausmą, kurį bandau pažinti Zoyos gelbėjama. 
Myliu rudenį. Tai mano metų laikas. Šiandien supratau, kad ir ilgėtis jis labiausiai tinkamas. Ta amžina gamtos kaita nuo gimimo iki mirties rudenį matoma dramatiškiausiai. Tik dabar augalija tyliai pripažįsta, kad nėra amžinybės. Tik dabar susitaiko su mirties nežinomybe ir didvyriškai pasiryžusi miršta. Taip taip. Aš mėgstu dramą. Mėgstu ją stebėti, joje dalyvauti. Širdis juntama tik tada, kai ji dirba. O dirba ji geriausiai tada, kai ilgesys varo iš proto. Tada aš ją ne tik jaučiu. Aš ją girdžiu! Tyliais ir ilgais vakarais, kai visi jau seniausiai miega, o aš sėdžiu savo balkone susisukus į vilnonį pledą, imu girdėti, kaip mano širdis garsiai dunksi. Galiu išskirti jos sakomus žodžius. Ji šaukiasi to, kurio ilgisi. Vienok, keista, kad ne pavasarį...
Atrodytų, galėčiau gyventi ramiai ir tvarkingai (džiaugsmingai?). Na taip, kaip visi tie, kurie gyvena pavasariu, tiki gimimu ir neigia mirties artumą. Kaip tie, kurie gali manyti esą laimingi. Kurie tiek nesigilina. Neapkrauna savęs mintimis. 
Nenoriu įveikti ilgesio, nenoriu užsimiršti, nenoriu net ir to, kad kas pakištų idėją, kaip galima mažiau skausmingai išgyventi. Noriu to, kurio ilgiuosi. Sutikus jį lengvai surinksiu savo pabirusias daleles, o patvinę ežerai išsilies iš kraštų ir pasidarys lengva, gera. Noriu patirti tą drebulį, tą palengvėjimą, tą euforiją, kai ilgesys palieka širdį, o ši vis dar pasimetus daužosi.
Norėtumėte man padėti? Perduokit tam, kurio ilgiuosi, kad dar noriu gyventi, kad noriu susirinkti į visumą ir būti laiminga, kad pažinau ilgesį ir kad skausmas tapo kasdienybe, kad nepadeda man vaistai ir patarimai, kad tik vienas prisilietimas išgelbėtų mano gyvybę.
Norėtumėte man padėti? Niekada nepaleiskite tų, kurių gali tekti ilgėtis. Apkabinkite stipriai ir tvirtai. Pašnibždėkite į ausį, kad mylite. Nelaukite pavasario. 





2014 m. liepos 16 d.

Skiriu draugui

Neklauskit, kas pastūmėjo šiam neįprastam įrašui (jis visai ne apie kates). Matyt, ateina laikas, kai sustoji viską persverti iš naujo. Šiuo duotuoju momentu jaučiuosi pačiame inventorizacijos įkarštyje. Ir surūšiuoti, perdėlioti, suskaičiuoti bandau dalykus, kurie iš principo neįmanomi rūšiavimui, dėliojimui ar skirstymui. 
Kai esi vaikas, viskas atrodo kur kas paprasčiau. Tau patinka viskas - kaimynai, žmonės, kiti vaikai, žiurkėnai, jūrų kiaulytės, žiogai, skruzdėlės, driežai, mieli šuniukai, dideli perkarę valkataujantys šunys, žiopli kačiukai, raini katinai, juodi katinai, nusmurgę katinai.... ir t. t., ir pan. Ateina laikas, kai imi suprasti, kad visais šiais gyviais negalima apsikrauti namuose ir juos tempti su savimi namo tiesiog DRAUDŽIAMA! Ir visai ne dėl to, kad taip rėkia tavo mama, kol tu stovi pilnomis nuo ašarų akimis tarpduryje spausdama prie širdies musėtą katuką. Ir visai ne dėl to, kad jie gali būti nešvarūs, pilni parazitų ar nehigieniški, o neretai ir pikti-išsivežantys-į-mišką-ir-ten-užkasantis-mažus-vaikus. Tik dėl to, kad tau ima rūpėti estetika apskritai. Gražūs, tvarkingi ir teisingi dalykai ima viršų. Girdi aplinkinių replikas, kad reikia galvoti, ką tįsi namo. Imi suprasti, kad nuo to priklausys tavo statusas visuomenėje. Dar neįsikertat, kur link lenkiu? O ar ne dėl tų pačių žmonių mes nuolat sukame savo galvas, kaip mums teisingiausia gyvent? Kokius universitetus ir kelis baigt? Kada ir su kuo draugaut? Už ko ir kada tekėt? Su kuo ir kada susilaukti vaikų? Ar ne dėl to visuomenės balso dažnas mūsų krenta gilion depresijon, nes nebesugeba atsekti galų, koks darbas yra prestižinis, o koks "šiaip sau"? Galiausiai imam ir suzombėjam. Pasiduodam įtakai, nurimstam ir imam plaukti visuomenės balso nešami. Jaučiamės pakankamai gerai savo tobulame pasaulyje su savo tobulu žmogumi ir tobulais vaikučiais tobuliausiame name. O kur dar tobuli kaimynai, tobulas darbas, tobulas išsilavinimas ir nepriekaištingai tobula CV?! Ne ne! Mes viduje šiek tiek dar jaučiame. Kad gal dar trūksta vieno kito įrašogyvenimo aprašyme: "turi B kategorijos vairuotojo pažymėjimą", "išklausė prancūziškų pyragėlių kepimo kursus", "dalyvavo pelargonijų auginimo seminare". Bet čia juk tokios smulkmenos palyginus su viso gyvenimo kontekstu! Siekti tobulumo ir jame gyventi! Štai kur atsakymas į visus klausimus! Štai kur piliulė nuo depresijos! Štai kur siekiamybė! Ir neburbėkite, tie, kurie taip nemanote! Jūs pavydite! Pavydite juodu pavydu tiems, kurie gyvena pasakų nameliuose su imbieriniais sausainiais vietoje langinių ir ledinukais klotu kiemu! Šokoladinės upės ne jūsų nosiai! Ne visi gi gimę po laiminga žvaigžde! Jums dar siekti ir siekti iki to! Tvardykitės. Ateis ir jūsų laikas. Tereikia teisingo žmogaus šalia, teisingo išsilavinimo, teisingo darbo ir tada visa kita bus TEISINGA! Jei nežinote sėkmės receptų - jų pilni internetiniai forumai, žurnalai moterims ir pan.
Ai... ką čia su jumis ginčysies... 
Žodžiu, gal dėl to, kad visų tų tobulybių (kaip ir daugeliui skaitytojų) man taip ir nepavyko pasiekti. O gal dėl to, kad manau radusi pakaitalą toms tobulybėms. Sugalvojau inventorizaciją. Išmetu viską, kas mane tempia dugnan kaip kokie akmenys prie ežero dugno. Atiduodu kitiems savo pasiekimus. Dalinuosi savo laimėjimais. Noriu išdalinti savo "svajones"! Nepasilieku nieko! Noriu pakilti nuo žemės lengva ir nesusaistyta visuomenės pančių. Pasiekti dangų ir kilti dar aukščiau. Be tobulumo, be CV, be rekomendacijų! Noriu ten, kur manęs niekas nepažinos, niekas nesupras, niekas neklausinės, niekas neteis, niekas nečiupinės ir nevartys! Tokia permatoma kaip šaltas pavasario upelis. Tokia niekam tikusi kaip eglės šapas ant grybo. Noriu grįšti į tą vaikišką supratimą, kad ne blusose esmė, kai glaudi iš po balkono ištrauktą kačiuką prie širdies. Noriu vėl tikėti, kad nėra jokių užkrečiamų ligų ir bacilų. Noriu nemokėti chemijos ir matematikos, noriu rašyti su klaidomis ir iš meilės. Noriu suprasti, kad iš viso nereikia žodžių. Noriu nusiauti batus ir sumerkti kojas į purviną... mielą... balą... užvertusi galvą noriu matyti dramblius ir žirafas debesyse... valgyti duoną su sviestu ir druska... ir tuo pačiu jaustis visatos valdove...
Skrisit kartu? 



2014 m. kovo 6 d.

Kaip katė su šuniu

Dažniausiai tiems, kurie gyvena su šunimis, net nekyla tokia idėja, kad jie galėtų kartu auginti ir katiną. Dažniausiai tiems, kurie gyvena su katėmis, nesuprantamas dalykas – įsigyti šuniuką. Kaip jie gyvens kartu! Neįmanoma! Kodėl taip yra? Ar mūsų galvos pilnos stereotipų ir mes negalime nuo jų atsitraukę pažvelgti į viską paprasčiau? 
Mano visai nekukli patirtis rodo, kad katės puikiai susigyvena su šunimis, o šunys puikiai supranta kates! Prasidėjo, ko gero, viskas 2007 metais, kai mano veislyne gimęs katinėlis, vardu Big'as, iškeliavo į savo nuolatinius namus Vilniuje ir ten apsigyveno su belgų aviganių veislės kalyte Mona. Tą dieną ėmė ir sugriuvo visi mano įsitikinimai visam laikui! Po kiek laiko aš pati važiavau į Vilnių lankyti veislyno absolvento ir savo akimis negalėjau patikėti, kaip šauniai šuo žaidžia su katinu! Žaidimo eigoje rodėsi, kad abu gyvūnai lyg transformuojasi – šuo sukatiniškėja, o katinas sušunėja! Viskas taip greitai vyko mano akyse ir taip mane apžavėjo, kad aš dar ilgai pasakojau visiems, ką mačiau. 
Kita tokia patirtis atėjo kartu su Eagle'iuko (Yglio) išlydėjimu – jis apsigyveno su anglų pointeriu Baseliu! Abu kačiukai keliavo į namus, kur jau ilgokai karaliavo šunys. Abu kačiukai apsigyveno su didelių veislių,  suaugusiais šunimis. Atrodytų – jie gi galėjo ūsuotuosius tiesiog vienu kąsniu praryti! :) Tačiau! Įvyko stebuklas!


Yglio šeimininkė man pasakojo nuostabiausius ir keisčiausius dalykus! Kaip katinas ne tik susidraugavo su savo kambarioku, bet ir noriai susipažino su kaimynų šunimi. Kaip jis drąsiai žengia į lauko koridorių, kad galėtų jį pasitikti, kaip šuniškai sveikinasi ir kaip labai pasiilgsta savo draugo Baselio. Aš godžiai gėriau tas smagias istorijas ir žavėjausi gyvūnų socialumu, mokėjimu prisitaikyti, noru komunikuoti, tyrinėti ir sugebėjimu atpažinti panašius atvejus (kitus šunis, kates)! 

Vėliau dar daug mano veislyno kačiukų keliavo į naujus namus, kuriuose jau gyveno šuniukai. Aš jau drąsiai išleisdavau juos ten, nes buvau tikra, kad jie susidraugaus, taps neišskiriami žaidimų draugai ir kartu velsis į smagiausias istorijas!


Beje, kad nepagalvotumėte, kad tik šunys noriai priima katinus, o atvirkščiai bendravimas nevyksta, tai pasakysiu, kad katinai taip pat puikiai priima mažylius į savo namus :) 

Pasižiūrėkite, kokių neįtikėtinai gražių istorijų-filmų pilnas YouTube kanalas! Gal metas ir jums laužyti stereotipus? :)


P.S. jei turite savo istoriją į temą, rašykite! Aš jas kolekcionuoju tam, kad įrodyti skeptikams, kad posakis „kaip katė su šuniu“ nebeteko galios!