2014 m. spalio 17 d.

Dolor animi gravior est, quam corporis

Atsiprašau. Iš karto. Dėl aiškumo – nenoriu jūsų liūdinti ar pravirkdyti. Atsiprašau, kad jaučiu širdimi ir negaliu užmušti to, kas skauda. Atsiprašau, kad man sunkiau atrinkti išdžiuvusias kojines į poras nei tiksliai žinoti, ko noriu. Atsiprašau, kad galiu sau leisti mylėti. Mylėti tą, be kurio negaliu įkvėpti pilnus plaučius oro, be kurio krūtinėje žiojėja skylė. Švilpia per ją vėjai, ūžia... neleidžia susikaupti, neleidžia stabiliai stovėti ant kojų, mėto į šalis. Čaižo jie atsivėrusią širdį, drebina plikas kraujagysles, negailestingai plaka sutrikusius skilvelius. Negaliu nuo jų užsidengti rankomis – tokia plati žaizda, kad nebetelpa delnuose. Taip norisi įkišti vidun rankas ir stipriai stipriai suspausti, apkabinti vidurius. Pajusti stabilumą. Stiprybę. Bet negaliu...
Akys pilnos ašarų. Užtinusios tam, kad nebeįstengtų matyti aplinkinių. Nes nėra nieko kito, ką joms norėtųsi švelniai tyrinėti, palydėti ir pasitikti, apgaubti dėmesiu, ramybe. Jos turi aiškią nuomonę, iškėlusios transparantus šaukia, kad niekada nebešvytės, kad niekada nebematys. 
Einu gatve ir viskas pilka... Einu ir nematau žmonių, vaizdų, įvykių... 
Ką man daryti? Kaip suvaldyti organizmą, kuris aiškiai turi tikslą. Kuris atsisako paklusti man. Kreipiuosi į smegenis. Maniau esanti protinga. Klydau... Neprisibeldžiu į savo reikalų ministeriją. Neprisiskambinu. Nuolat užimta... Ten sėdėjusi protinga moteris nukėlė telefono ragelį, išėjo ir pakabino raštelį ant durų: "Negrįšiu niekada". 
Mėginau sapnuoti. Sapnai anksčiau man teikdavo malonumą. Galėjau juose apkabinti mylimą, prisiglausti prie jo tvirtai, pajusti. Net išgirsti. Viskas išjungta. Tik tamsa, drėgmė ir pelėsių kvapas. Jis dirgina nosies šnerves ir kelia šleikštulį gerklėje. Tas pykinimas, tąsymas, vidinis drebulys. Nepadeda net šiltos vilnonės kojinės ir pūkuotos minkštos antklodės. Net arbatos puodelis, į kurį įsitvėrus anksčiau buvo pragyventos visos pasaulio negandos... net ir tas mane išduoda. Nudegina rankas ir nebesuteikia ramybės. Nuryti gurkšnio negaliu. Viskas stringa gerklėje, verčiasi lauk.
Bandau taikyti metodus, skaityti protingas knygas, išmintingų žmonių pamokymus. Velniop! Niekas neveikia. Visi susimokė. Nusisuko. Susikooperavo mane bausti. Kaip kažkadais vaikų darželyje – "Mes su ja nedraugaukim" – metodas puikiai veikia. Tik dabar man nepavyksta ant visų nusispjauti. Nusisukti ir užsiimti savais reikalais...
Ir tas nuolatinis nuovargis. Kojos lyg klampiame smėlyje, kuris traukia vis giliau į save. Rankos švininės, nesavos. Kūnas labiau panašėja į zombio. Kur jis mane veda? Ir kas jau tokio iš manęs beliko... 
Bandau šypsotis. Atsimenu, kad turėjau gyvenimo kredo – "Šypsokis gyvenimui ir jis tau nusišypsos". Visą kūną apima isterinis juokas. Gyvenimas tapo neregiu! Jis aklas! Arba aš nematoma...Kaip drįsot mane pamiršti?! Kodėl nusisukot?! Kuo nusikaltau, kad nebegaliu džiaugtis?! Gyventi... 
Taip norisi jausti išorinį skausmą. Tam, kad atitolintų ir pakeistų vidinį. Braukti krumpliais per sienas, šliaužti keliais per žvyrą, plaktis rimbais ir daužytis į sienas. Bet šitoks jėgų nebuvimas... 
Visas vidus, kiekviena ląstelė, rėkia, ūžia ir beldžia! Lyg sujudintas bičių avilys, kurio sustabdyti nepajėgtų net šalto vandens pliūpsnis. 
Atleiskit... nenorėjau... nieko neplanavau... 
Matymas susiaurėjo iki vienintelio tikslo. Pasaulis susiaurėjo iki vienintelio žmogaus. Gyvenimas tapo mažytis ir aštrus. Toks aštrus, kad vos pasukus galvą galiu mirtinai susižeisti. 





Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.