Artėja laikas, kai liūtai ims murkti ir iš džiunglių valdovų taps pliušiniais mažais liūtukais. Kai net ir savo pikčiausiems priešams taps nebeįdomiais, o visos pragyventos negandos, kadaise patirti alkio ar troškulio jausmai rodysis tolimi ir nebe tokie baisūs. Gauruočiai sudės letenas ir tyliai švelniai žvelgs pro pusiau pramerktas akis. Tas protingas ir visko matęs žvilgsnis...
Aš taip trokštu ir laukiu to vidinio kalėdinio nusiraminimo, kuriam pradėjau ruošti savo širdį dar prieš savaitę: pabaigti užduotis, supakuoti dovanas, apgalvoti savo metus - nuveiktus darbus, pasiektus tikslus, padarytas klaidas, sutiktus žmones. Tiek daug minčių dar niekada nebuvo mano galvelėje. Tokie įspūdingai pilni veiksmo metai! Tiek pokyčių, tiek naujų pažinčių, tiek skirtingų charakterių, vilčių, likimų! Atrodo, kad nuo sausio pirmosios iki šios dienos sukausi karuselėje. Tik karuselė skriejo ne įprastu greičiu, o tarsi automobiliai Vokietijos autostradoje! Svarbiausias tikslas buvo neiškristi. Pavyko! Tuoj tuoj versiu naują gyvenimo dienoraščio lapą. Pasiruošiau patį gražiausią rašiklį! Kaip ir kasmet kartosiu - "Dabar jau viskas bus gerai!"
Dėkoju jums visiems, kurie buvote šalia, kurie vienaip ar kitaip prilaikėte mane karuselės arkliuko balnelyje ir neleidote skaudžiai nuo jo šlioptelėti žemyn. Dėl mano dar vienus metus išgelbėtos sveikatos ir gyvybės esu beprotiškai dėkinga tik jums!
Dar ačiū už tai, kad kentėte mano neskambinimus, mano tylą, mano niurzgėjimus, mano slapstymąsi, mano rašliavas, mano sapaliones, mano... žodžiu, kad ėjote šalia tylėdami, kai to reikėjo ir kad neprašėte pasiaiškinti, kai to labai jums norėjosi. Jūs tikri draugai!
Dėkoju už tai, kad kartu keikėte mano priešus, kad kartojote, kokia esu graži ir protinga, kad kepėte pyragus ar kvietėte į svečius tada, kai aš to labiausiai troškau. Ačiū, kad nevarginote pamokslais, kad supratote mano norų svarbą, kad
tikėjote manimi, kad sėdėjot kartu ir šluostėt mano ašaras su
popierinėmis "Tempo" servetėlėmis. Jūs buvote puikūs! Esu dėkinga, kad
juokėtės iš manęs, kad gebėjote pašiepti ir praskaidrinti man nuotaiką,
kai jaučiausi beviltiškesnė už beviltišką. Ačiū už visus kartu išgertus arbatos ir kavos puodelius (tiek virtualiai, tiek gyvai).
Galiu pasakyti tvirtai - mes kartu išgyvenom mano karą. Ir jūs esate pati šauniausia armija! Saliut! Jei Ukrainai kada reikės pagalbos - aš turiu ką rekomenduoti! Myliu jus ir siunčiu apkabinimą. Atleiskit už viską, kas įskaudino ar žeidė. Ir nesupykit, jei jums ir kitais metais teks vėl man padėti :) Į nieką nemainyčiau tokių kareivių, tokių artimų širdžiai sielų, tokių draugų, su kuriais galėčiau eiti į pasaulio kraštą ir net kristi žemyn nuo jo!
Jūsų Agnė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.