Bentonitas, silikonas, medžio drožlės

Sakote, keistas temos pavadinimas ir dar keistesnis pasirinktas metas ir vieta kalbėtis apie statybines medžiagas? Nieko panašaus! Sugalvojau, kad naujaisiais metais būtina pradėti kalbėti nuo švaros temų. Konkrečiau – apie kraiką (kitaip, kačių tualeto užpildą), kurį 1948 metais Amerikoje pirmą kartą pradėjo pardavinėti Ed Lowe.

Pradėkime nuo to, kad dauguma mūsų net nežino, ką reiškia žodis „kraikas“, o neretai ir taria jį ne taip, kaip derėtų. Esu girdėjus įvairiausių formų – kraiGas, krEiGas, krEikas ir pan. Štai citata „kraikas – kuo kreikiama – šiaudai, durpės, pjuvenos“, „kreik|ti, kreikia, kreikė 1. kloti, skleisti: Tvartą kreikti (šiaudais kloti). Linus kreikti (lauke kloti). 2. šiukšlinti: Kiemą, kambarį kreikti kreikimas.“ (paimta iš http://www.zodynas.lt/). 

Kraikai gaminami iš įvairiausių medžiagų. Dažniausiai iš šių: bentonito (molingas mineralas, viena iš smulkiagrūdžio molio rūšių, natūrali medžiaga, kuri puikiai sugeria drėgmę), medžio (presuotos pjuvenos, smulkūs popieriaus briketai ir pan.), silikono (silicio dioksido nedidelės akytos granulės, kurios labai gerai sugeria į save drėgmę, kvapus). Dabar gamintojai įsigudrina gaminti kraikus iš kukurūzų, džiovintų apelsinų žievelių, maniokų (liaudyje dažniau žinoma Yucos vardu) ir t.t., ir pan. 

Bentonitinis kraikas

↓

 Silikoninis kraikas

↓

Presuotų pjuvenų kraikas

↓

Medžio granulių (drožlių) kraikas

↓

 

Jei klaustumėte, kuris jų geriausias, negalėčiau atsakyti. Jie visi puikūs! Jūs tiesiog turite pasirinkti sau ir savo katinui patogiausią, mieliausią, švelniausią, priimtiniausią ir kitokį - iausią. Bet padėti jums pasirinkti aš tikrai pabandysiu.

Kraikai gali būti sušokantys arba nesušokantys. Tai yra, sudrėkę jie sulimpa į gumulėlius arba ne. 

Vienos rūšies kraiko gumulėlius galima mesti į tualetą ir nuleisti vandeniu, o su kitais tai daryti griežtai draudžiama (viską galite perskaityti ant kraiko pakuotės), nes antraip rizikuojate užkimšti viso namo kanalizaciją. Tuos, kurių atsikratyti kanalizacijos pagalba negalima, rekomenduojama surinkti į atskirus maišelius ir mesti į šiukšlių dėžes, konteinerius. Be abejo, būtų labai smagu, kad visi naudotų savaime susiskaidantį kraiką, bet kartais to padaryti neįmanoma dėl įvairiausių priežasčių.

Kraikai gali būti aromatizuoti ir bekvapiai. Aromatizuoti būna levandų, citrinusinių vaisių kvapo ir pan. Mano siūlymas – nepersistenkite :) Tai, kad jums patinka levandos, nereiškia, kad jas dievina ir jūsų ūsuotasis. Ir dar – jei katinai ar katės yra nekastruoti/nesterilizuotos, tai gali ir visos pasaulio levandos neužmušti aromatų, kuriuos gyvūnai palieka tualetuose. Ir tai nėra jų kaltė!

Nuo kraiko rūšies priklausys jo kiekis katės tualete. Silikoninio kraiko į dėžutę pilame apie 2–3 cm nuo dugno, bentonitinio, priklausomai nuo jo rūšies, gali reikėti šiek tiek daugiau. Derėtų pasiskaityti naudojimo instrukciją – ką gi rekomenduoja patys kraiko gamintojai. Tačiau, pastebėsite ir patys, kokį kiekį pilant patogiau valyti, kaip tai įtakoja švarą ir pan. Jei tualetas dažnai drėgnas, jaučiasi nemalonūs kvapai, gal vertėtų įpilti daugiau kraiko. O jei katino, įlipusio į tualetą, pėdutės skęsta kraike, gal persistengėte ir pripylėte per daug?

Vienos rūšies naudotą kraiką rekomenduojama keisti dažniau, kitos – rečiau. Rašydama „keisti“, kalbu apie visišką naudoto kraiko išpylimą iš WC dėžutės ir pakeitimą nauju. Tarkim, silikoninį kraiką reikia keisti kartą į 2–3 savaites. Medžio granulių ar bentonitinį sušokantį galima laikyti ilgiau – apie mėnesį – vis papildant jį (pripilant šiek tiek kraiko kas kart, kai sumažėja valant). Aišku, tai galioja tuomet, kai auginate vieną katiną. 

Valyti WC dėžutę visais atvejais reikia kasdien! Ir net po kelis kartus per dieną. Atminkite vieną – KATINAI YRA LABAI ŠVARŪS GYVŪNAI! Tai reiškia ne ką kitą, kad jie mėgsta švarą ir niekuomet neis atlikti savo švento reikalo ten, kur nešvaru. Netgi, jei tą nešvarumą bus palikę po savęs patys. 

Dar vienas dalykas. Katinai eis į tik į tokį kraiką, kuris yra patogus jų pėdutėms. Todėl neretai nutinka taip, kad mažyliai arba jautresnių sielų augintiniai atsisako eiti į šiugždantį silikoninį kraiką ir mieliau renkasi minkštutį medžio granulių. Taigi, netgi tai, kad jums buvo labai patogu apsieiti su silikoniniu kraiku, nereiškia, kad jis bus malonus jūsų katinui ;) Prieikite kompromiso ir išvadų drauge.

Dabar atsakykite sau į vieną klausimą – ar galėtumėte savo reikalus atlikti viešai? Matant kitiems? Triukšme? Tikriausiai dažnas mūsų mieliau „mąsto“ savo tualetuose nei renkasi viešuosius, mieliau „neša“ turtą į savo tupyklą nei atlieka reikalus bet kur. Supraskite, kad katinai irgi mieliau rinktųsi privatų, nuošalesnį, gal net uždarą tualetą nei viešą, visiems matomą ir triukšmingą erdvę. Neleiskite savo vaikams ar kitiems augintiniams daužytis į katino WC sieneles, kai jis atlieka savo reikalus. Stenkitės, kad katinas suprastų, kad tai pati saugiausia ir ramiausia vieta žemėje! Jei jums tai pavyks – niekada neturėsite didesnių problemų su savo augintiniu. Bet apie WC rašysiu atskiroje temoje.

Beje, yra žmonių, kurie įsigudrina kates išmokyti naudotis žmogišku tualetu! Aš jums to nepasakosiu, nes pilnas internetas įrašų apie tai. Ir net nežinau ar aš esu tokio mokslo šalininkė :) Tačiau pasižiūrėkite patys čia. Galėtų išmokti ir vandenį nuleisti...

Taigi, jei jūsų katinas, katė, kačiukas dėl kažkokių priežasčių atsisako eiti į savo WC, pirmiausiai pagalvokite: ar gali būti taip, kad jam nepatinka kraikas (kietumas, garsas, kvapas)? jo kiekis tualete? kraiko keitimo dažnumas? kitas augintinis jo tualete? Pamatysite, kaip rasite atsakymą patys. Juk iš paprastų dalykų susideda gyvenimo kasdienybė. 

Linkiu jums švarių 2014-ųjų!

Kaip begemotas bijojo skiepų

Forumuose besirutuliojančios amžinos diskusijos reikia ar nereikia skiepyti savo gyvūnus nuo vienokių ar kitokių ligų veda į neviltį eilinį katės ar šuns savininką. Ką daryyyyyyyyyyyt? Juk skiepai – tai ne šiaip koks „bac ir viskas“. Tai ir pinigus kainuojantis ir neaišku kaip veikiantis mūsų mylimo augintinio sveikatą dalykas! Jei jūs bent kartą apie tai susimąstėte – sveikinu. Jūs esate labai atsakingai į savo augintinio sveikatą žiūrintis pilietis! Džiugu, kad tokių yra. Bet nerimauti nėra reikalo. Tuoj viską išsiaiškinsime.
Visų pirma pasiaiškinkime teisinę skiepijimo pusę. Egzistuoja visa eilė teisinių dokumentų, reglamentuojančių gyvūnų skiepijimo tvarką ir mūsų, kaip gyvūnų savininkų, prievoles, atsakomybę už tai. Tarkim, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, nuima didelę naštą nuo mūsų pečių ir rašo, kad mūsų pareiga „užtikrinti, kad šunys, katės, šeškai ir kiti pasiutligei imlūs gyvūnai būtų vakcinuojami nuo pasiutligės (...) ir turėti dokumentą, kuriuo patvirtinamas gyvūno vakcinavimas nuo pasiutligės“. Tas dokumentas – EU gyvūno pasas arba vakcinacijos pažymėjimas, kurio forma gali keistis priklausomai nuo veterinarijos klinikos, kuri jį išduota (sutartinės yra tik grafos su informacija apie gyvūno savininką bei gyvūną). Į EU pasą klijuojamas ir mikroschemos numeris, kuris padeda identifikuoti gyvūną. Daugiau apie gyvūnų registraciją čia, o čia specialiai kauniečiams. Kiekviena savivaldybė nustato savo tvarką šiuo atveju ir informaciją apie ją paprastai talpina savo internetinėje svetainėje. Pabandykite susirasti ją ir įsigilinti.
O štai jums ir pats Pasiutligės kontrolės reikalavimų patvirtinimo įsakymas. Esminis šio dokumento sakinys: „Šunys, katės, šeškai ir pasiutligei imlūs gyvūnai, kurie gali turėti kontaktą su žmonėmis ir potencialiai jiems kelti pavojų, dėl pasiutligės turi būti vakcinuojami nuo pasiutligės ne rečiau kaip vieną kartą kas 12 mėnesių, jeigu kitaip nenurodyta vakcinos gamintojo instrukcijoje.“ Taigi, lyg ir viskas aišku. Kiekvienais metais, tuo pačiu laiku, registruojamės pas veterinarą ir vežame savo gyvūną skiepijimui. Dar vienas dalykas. 7-10 dienų prieš kiekvieną skiepą reikia gyvūną profilaktiškai nukirmėlinti (kitaip, dehelmintizuoti, - helmintai = kirminai). Kam? O gi tam, kad skiepai veiktų. Jei gyvūnas turi kirmėlių, skiepai nesuveiks. Ir apskritai, nukirmėlinimas reikalingas ir tam, kad jūs patys neužsikrėstumėte parazitais nuo savo augintinių. Veterinarai rekomenduoja rūpintis gyvūno nukirmėlinimu kas sezoną. Atsiprašau visų veterinarų, su visa pagarba jums ir jūsų profesijai, aš šiuo atveju priešinuosi rekomendacijai ir apsiriboju viena nukirmėlinimo procedūra prieš kiekvieną skiepą. Tačiau taip darau tik su gyvūnais, kurie niekur neišeina iš namų. Katinai, kurie važiuoja į parodas, „išeina“ dažniau iš namų kitais tikslais ar susitinka su tokiais migruojančiais gyvūnais namuose, nukirmėlinami dažniau. Tačiau, pirmenybę teikiu šiuo atveju ne tabletėms nuo kirmėlių (Cestal, Drontal ar pan. - teiraukitės savo veterinarijos gydytojo), o lašiukams ant keteros (Advocate, Advantix, Stronghold ir pan. - teiraukitės savo veterinarijos gydytojo).
Prieš skiepus gyvūnas turi būti visiškai sveikas ir stiprus. Tai kone pagrindinė taisyklė! Skiepai, kokie jie teigiami vėliau nebūtų ir kaip gerai nesaugotų nuo tolimesnių susirgimų, yra nedidelis vienkartinis organizmo išbandymas ir nedidelė ligos dozė. Jei gyvūno imunitetas stiprus, jis sveikas ir žvalus, organizmas tinkamai sureaguos į skiepą.
Taigi, dar kartą pakartosiu skiepijimo schemą - pirmiausiai nukirmėliname (Drontal, Cestal tabletė ar jos dalis, priklausomai nuo gyvūno svorio – visada konsultuokitės su veterinarijos gydytoju!), tada laukiam 7-10 dienų, tada vežam gyvūną skiepyti. Tai darome kasmet vienodu laiku ir susitarę su savo veterinarijos gydytoju.
Jei kalbėtumėm apie ką tik gimusius mažylius, tai skiepų seka šiek tiek kitokia. Bet tai aktualiau veislynams nei eiliniam žmogeliui. Tačiau, papasakosiu, nes dažnokai nutinka, kad, tokios informacijos pristigus, klystama atsiimant per anksti augintinį iš veisėjo.
Taigi, mažylius skiepyti reikia du kartus. Yra dvi galimos schemos, kalbant apie kačiukus. Viena jų - kai kačiukams sueina du mėnesiai, juos nukirmėlinam (labai tam tinka Virbac firmos pasta Vitaminthe), tada po 7-10 dienų skiepijam trivalente vakcina (trys vakcinos vienu šūviu ;)) nuo panleukopenijos, infekcinio rinotracheito, kalicivirozės (geriausiai būtų kviestis veterinarą į namus), tada laukiam dvi savaites, vėl suduodam pastos nuo kirmėlių (kiekvieną kartą prieš kiekvieną skiepą nukirmėlinam - net jei esame 100 % tikri, kad kačiukai neturi kirmėlių!), tada po 7-10 dienų skiepijam dar kartą nuo trijų ligų ir užtvirtinam ankstesnį skiepą bei pridedam skiepą nuo pasiutligės (tai daro veterinaras, nepamirškite užsiregistruoti ;) į priėmimą). Tai štai kaip viskas yra.
Visa tai galima daryti ir kitokia seka. Galima skiepyti trijų mėnesių ir vėliau keturių mėnesių kačiukus. Pirma trivalente vakcina plius pasiutlige, vėliau tik trivalente vakcina. Tačiau tvarka su nukirmėlinimu niekada nesikeičia.
Po tablečių nuo kirminų sugirdymo, pastebėjus, kad gyvūnas turėjo kirmėlių (pamatytumėte jų išmatose ar kitaip), gydymą reikia kartoti, o skiepą nukelti dar 7-10 dienų vėliau.
Jei kas neaišku - rašykite. Visada stenkitės nebijoti konsultuotis su savo veterinarijos gydytoju. Rinkitės jį tokį, kuris norės jums viską detaliai papasakoti ir nesibodės jūsų klausimų.

Ruduo ir vilnoniai mezginiai

Štai ir atėjo TAS ruduo! Ištraukiu arbatžoles iš tolimiausių lentynų užkampių, vilnones kojines iš stalčių užkaborių, įsisupu vakarais į storą megztinį ir lydžiu lietaus lašų takus akimis. Tai mano lauktas metas, kai galiu būti tik su savimi. Jaučiuosi jaukiai, kai darbe, už mano nugaros esančiu langu sruvenantis lietus tobula vandens siena atitveria mane nuo negandų, problemų, nuoskaudų, svetimų bėdų. Tiesiog idealus laikas sau. Laukiu kaštonus renkančių vaikų, tekšėjimo botais, drėgno oro ir sunkios žemės kvapo, sodrių gamtos spalvų. Vėjas tampa kitokiu. Jis užtikrintas, griežtokas, pasitikintis savimi. Gamta tokia brandi, tokia rimta. Mane taip traukia prisiglausti prie drėgnų medžių kamienų, panerti pirštus į žemėtas samanas...

Visa tai piešiu jums ne be reikalo. Tai įžanga į tai, kad kiekvienas mūsų turi savo ramybės oazę, savo supratimą apie tai, kur jaučiasi saugiai ir užtikrintai. Norėjau pradėti savo „paskaitą“ apie tai, kad katinams irgi reikia SAVO vietos, erdvės, laiko sau. Net patys mažiausi, nuvargę nuo kasdieninių tyrinėjimų ir žaidimų, ieško SAVO guolio arba SAVO kelių :) Žodžiu, savos oazės, kurioje galima pailsėti nuo aplinkos. Patikėkit, to reikia ne tik jums! O gal dar nesuvokėte, kad jums to reikia? Bet kodėl tuomet važiuojate toli nuo miesto šurmulio atostogauti? Kodėl renkatės savo sofą ir TV pultelį (knygą?), kai norisi pailsėti nuo draugijos? Kodėl geriausiai jaučiatės sekmadienio popietę su pižama lovoje ir svajojate, kad akimirka niekada nesibaigtų? Nes mums visiems reikia laiko sau ;) 

Pastebėkite savo augintinį. Jis taip pat turi savo mylimą vietą. Neatimkite tos galimybės iš jo ir jis niekada jums nekels problemų. 

Kai žmonės klausia, kodėl katinas tuštinasi ar šlapinasi ne vietoje, ima elgtis agresyviai ar pan., mano pirmas klausimas būna ar gyvūnas sterilizuotas/kastruotas, o sekantis (jei pirmas atsakymas teigiamas) – ar jis jaučiasi namuose saugus. Kitaip tariant, ar jis turi savo ramybės oazę. 

Jei namie atsirado mažas žmogutis, jei pasikeitė jūsų dienotvarkė, jei namus griauna statybininkai, jei kaimynas jau kelinta para gręžia sieną, jei pas jus lankosi nauji, keisti, nematyti žmonės ar pan., tai yra pagrindas jaustis kaip-ne-savo-namuose jūsų katinui. Jei leisite šitaip jaustis ilgą laiką ir gyvūnas neturės, kur prisiglausti, „pabėgti“ nuo „baisios“ realybės, tai didelė tikimybė, kad jis pradės reikšti „pretenzijas“. O „pretenzijos“ gamtoje reiškiamos labai paprastai – imama žymėti sava teritorija arba imama gintis nagais ir ragais :) Jie nekerštauja, jie neturi tokių žmogiškų jausmų, kaip neapykanta, jie tiesiog ginasi ir imasi priemonių. Duokite jiems suprasti, kad jie saugūs. Kad ir kas benutiktų, kad ir kas keistųsi gyvenime – jie buvo ir bus vieninteliai ir nepakartojami jums. Tik visiškas supratimas ir abipusis pasitikėjimas veda į harmoningus santykius. 

Kaip tai padaryti? Labai paprastai. Yra keli esminiai dalykai, kurių reikia paisyti: 1. dienotvarkė – maitinimas, žaidimai ir pasikalbėjimai turi vykti kasdien ir vienodu ritmu (joks naujas gyventojas negali to pakeisti! o jei jis atsirado, raskite laiko ir savo augintiniui, nepamirškite, kad esate atsakingi už jį); 2. ramybės oazė – joks kūdikis, santechnikas, dažytojas ar triukšmingas draugas negali brautis į katino oazę – jūsų gyvūnas turi turėti nepasiekiamą rankomis vietą, kurioje jis jaustųsi lyg po devyniomis spynomis (laikykitės taisyklės „čiku raku namai“ – tai šventa bet kokiu atveju); 3. prie pokyčių namuose turėtumėte pratinti palaipsniui ir nuosekliai – jei bute keičiasi baldų išdėstymas, palikite katino WC, guolį ar mėgiamą „tašką“ kurį laiką toje pačioje vietoje. Siūlykite kelis naujus variantus iš pradžių, bet palikite senąjį savo vietoje. Jei jūsų atžala ėmė vaikščioti ir pamėgo daužyti per katino WC dangtį, nemanykite, kad būgno viduje miela „daryti sysiuką“! Taip pat nemalonu iki savo WC brautis lyg pro minų lauką. Juk paprasčiau tada padaryti reikaliukus "kur-nors-kitur-patogiai. Būkite tolerantiški ir negalvokite, kad gyvūnai daug skiriasi šiuo klausimu nuo mūsų – žmonių. Nemanau, kad jūs sugebėtumėte ramiai atlikti savo reikalus atviroje aikštėje pilnoje žmonių. 

Taigi, keliu rudeninį arbatos puodelį už ramybę ir taiką, už toleranciją aplinkinių norams, už supratingumą, už norą gyventi taikiai ir gražiai! 

Pakalbėkim

Šį kartą ilgai nesugalvojau, ką jums parašyti apie katinus. Gal todėl, kad niekas neužvedė „ant“ probleminės temos, kad pati nesusidūriau nė su viena katiniška bėda. O-bet-tačiau... Aplinkiniai žmonės pastaruoju laiku tikrai kėlė nemažai nerimo ir liūdesio...

Kodėl tai atsitiko, kad apglėbti katiną yra žymiai paprasčiau nei prisiprašyti žmogaus atjautos, supratimo, sulaukti pagalbos, meilės? Kur jie? Tie paprastieji, žemiškieji padarai, kurie sugeba plačiai atmerkę akis įsiklausyti ne tik į save, bet ir kitą? Taip taip taip, aš pradedu analizuoti nuo savęs. Negalvokite, kad pirmiausiai bedu piršteliu į kitų klaidas. Taip, esu netobula, būnu bjauri ir kartais nenoriu suprasti. 

Žinot, kartais randu saviškių (katinų) pažirusius gaurus - per visą svetainę nusidriekę garbanų kuokštai liudija, kad ir jiems šiandien buvo nelabaikokiadiena. Ryškiai Katinas buvo gerai užgulęs Taškę ir kuo ramiausiai lupo jo plaukus vieną po kito. Jau matau vaizdelį, kaip pastarasis klykia nesavu balsu melsdamas pasigailėti, o tik paleistas vėl hieniškai malasi aplink akis, kad senasis neiškentės vožteltų. 

Tas mane šiek tiek guodžia - jie irgi sprendžia savo problemas! Jie jų turi! Nesusikalba tarpusavyje, užknisa vienas kitą, nekenčia tamsiųjų pusių, negali susitaikyti su ydomis. Kaip tai žmogiškai skamba! Tik... jų pasaulyje tai trunka daugių daugiausiai minutę... O mano - ištisas savaites, mėnesius, metus... Kartais taip noriu kam išlupti kuokštą plaukų ar trinktelėti letena per pakaušį. Vienok, gal padėtų? Bet taip elgtis negalima, negražu, negarbinga, nežmogiška... Taip mane mokė tėvai, vėliau mokytojai. O buvo laikas, kai saldžiai apsiskaldę su klasiokais, po to taip mielai susiglaudę dalindavomės vienu obuoliu. Ech... Kodėl toks sudėtingas tas gyvenimas?

Va, guli maniškiai susisukę į kringelį ir maloniai burkuoja vienas kitam į ausį. Ir nesvarbu, kad ką tik iš jų gaurų kuokštų buvo galima kilimą numegzt - dabar jie PATYS GERIAUSI DRAUGAI :) Ir taip bus kurį laiką. Pakankamai ilgai, kad būtų galima pavydėti. Jokių nekalbadienių, jokių paslėptų minčių, jokio užgniaužto pykčio, jokių nuoskaudų laikymo! Kai tik ateis tas laikas, kai vienam kas nepatiks - kitas tai sužinos iš karto! Argi ne paprasta? Kodėl nesimokome iš jų? Ne ne ne, aš nesu prievartos šalininkė. Anaiptol. Nesiūlau spręsti problemų kumščiais. Tik siūlau nelaikyti savyje to, ką galima išsakyti. Būtina apsvarstyti savo žodžius, mylėti kitą, neįžeisti sakant. Tikriausiai, vien mylėti pakaktų... Besąlygiškai. Pasitikint. Nesistengiant įžiūrėti ką nors bloga. Taip naiviai, kaip tai daro katinai. 

Taškė kiša man savo snukutį prie veido. Uosto. Greičiau uodžia. Lyg tikrintų mano nuotaiką. Lyg stengtųsi įvertinti „verta ar neverta“ kalbinti. Dievinu šitą supratingumą. Taip ramu su jais. Jie įsiklauso. Kartais jie įkyriai peršasi padėti. Lyg žinodami, kad kito kelio nėra. Lyg kareiviai savo kūnus aukoja kulkom, kad vėliau taptų gyventi geriau. Myliu juos tokius. Paprastus, mielus, pūkuotus. Visada pasiruošusius suprasti. Nesvarbu, kad šiek tiek savanaudiškai - juk nuo mano nuotaikos priklausys ir jų malonumai. Myliu paprastus santykius, kurie veda prie harmoningo bendro gyvenimo. Murkimas veikia kaip hipnozė. Lyg kas kartotų „gyvenimas yra gražus“. Ir aš vėl tuo patikiu. Ir vėl esu dėkinga dviems savo psichologams.