Pakalbėkim

Šį kartą ilgai nesugalvojau, ką jums parašyti apie katinus. Gal todėl, kad niekas neužvedė „ant“ probleminės temos, kad pati nesusidūriau nė su viena katiniška bėda. O-bet-tačiau... Aplinkiniai žmonės pastaruoju laiku tikrai kėlė nemažai nerimo ir liūdesio...

Kodėl tai atsitiko, kad apglėbti katiną yra žymiai paprasčiau nei prisiprašyti žmogaus atjautos, supratimo, sulaukti pagalbos, meilės? Kur jie? Tie paprastieji, žemiškieji padarai, kurie sugeba plačiai atmerkę akis įsiklausyti ne tik į save, bet ir kitą? Taip taip taip, aš pradedu analizuoti nuo savęs. Negalvokite, kad pirmiausiai bedu piršteliu į kitų klaidas. Taip, esu netobula, būnu bjauri ir kartais nenoriu suprasti. 

Žinot, kartais randu saviškių (katinų) pažirusius gaurus - per visą svetainę nusidriekę garbanų kuokštai liudija, kad ir jiems šiandien buvo nelabaikokiadiena. Ryškiai Katinas buvo gerai užgulęs Taškę ir kuo ramiausiai lupo jo plaukus vieną po kito. Jau matau vaizdelį, kaip pastarasis klykia nesavu balsu melsdamas pasigailėti, o tik paleistas vėl hieniškai malasi aplink akis, kad senasis neiškentės vožteltų. 

Tas mane šiek tiek guodžia - jie irgi sprendžia savo problemas! Jie jų turi! Nesusikalba tarpusavyje, užknisa vienas kitą, nekenčia tamsiųjų pusių, negali susitaikyti su ydomis. Kaip tai žmogiškai skamba! Tik... jų pasaulyje tai trunka daugių daugiausiai minutę... O mano - ištisas savaites, mėnesius, metus... Kartais taip noriu kam išlupti kuokštą plaukų ar trinktelėti letena per pakaušį. Vienok, gal padėtų? Bet taip elgtis negalima, negražu, negarbinga, nežmogiška... Taip mane mokė tėvai, vėliau mokytojai. O buvo laikas, kai saldžiai apsiskaldę su klasiokais, po to taip mielai susiglaudę dalindavomės vienu obuoliu. Ech... Kodėl toks sudėtingas tas gyvenimas?

Va, guli maniškiai susisukę į kringelį ir maloniai burkuoja vienas kitam į ausį. Ir nesvarbu, kad ką tik iš jų gaurų kuokštų buvo galima kilimą numegzt - dabar jie PATYS GERIAUSI DRAUGAI :) Ir taip bus kurį laiką. Pakankamai ilgai, kad būtų galima pavydėti. Jokių nekalbadienių, jokių paslėptų minčių, jokio užgniaužto pykčio, jokių nuoskaudų laikymo! Kai tik ateis tas laikas, kai vienam kas nepatiks - kitas tai sužinos iš karto! Argi ne paprasta? Kodėl nesimokome iš jų? Ne ne ne, aš nesu prievartos šalininkė. Anaiptol. Nesiūlau spręsti problemų kumščiais. Tik siūlau nelaikyti savyje to, ką galima išsakyti. Būtina apsvarstyti savo žodžius, mylėti kitą, neįžeisti sakant. Tikriausiai, vien mylėti pakaktų... Besąlygiškai. Pasitikint. Nesistengiant įžiūrėti ką nors bloga. Taip naiviai, kaip tai daro katinai. 

Taškė kiša man savo snukutį prie veido. Uosto. Greičiau uodžia. Lyg tikrintų mano nuotaiką. Lyg stengtųsi įvertinti „verta ar neverta“ kalbinti. Dievinu šitą supratingumą. Taip ramu su jais. Jie įsiklauso. Kartais jie įkyriai peršasi padėti. Lyg žinodami, kad kito kelio nėra. Lyg kareiviai savo kūnus aukoja kulkom, kad vėliau taptų gyventi geriau. Myliu juos tokius. Paprastus, mielus, pūkuotus. Visada pasiruošusius suprasti. Nesvarbu, kad šiek tiek savanaudiškai - juk nuo mano nuotaikos priklausys ir jų malonumai. Myliu paprastus santykius, kurie veda prie harmoningo bendro gyvenimo. Murkimas veikia kaip hipnozė. Lyg kas kartotų „gyvenimas yra gražus“. Ir aš vėl tuo patikiu. Ir vėl esu dėkinga dviems savo psichologams.