Ar katinai kalbės per Kūčias?

Ar jūsų katinas su jumis kalbasi? Ne ne, nejuokauju! Klausiu visai rimtai. Nes maniškiai kalbasi. Ir net nereikia laukti Kūčių vakaro, kai jie pradeda tai daryti. Man tik įdomu, ar mes supanašėjame gyvendami kartu, ar aš pasirinkau iš principo plepios veislės katinus, ar tai būdinga kiekvienam ūsuotajam. O gal tiesiog tai priklauso nuo požiūrio to, kuris gyvena su katinais (niekaip nedrįstu parašyti – „katino šeimininkas“ – nes na niekaip aš nesu savo katinų šeimininkė... greičiau draugė, pašnekovė, ta, kuri gyvena po vienu stogu ar dar kaip)? Gal komunikabili asmenybė traukia tokią pat komunikabilią asmenybę?

Na, tarkim, grįžtu aš iš darbo namo. Mane, virsdami pro duris lauk, pasitinka „manieji“ – du vargšiukai katinukai, kurie nuo 6:30 iki 18:00 buvo marinami badu. Suprantu – užtrukau ryškiai per ilgai ir maniškiai arti mirimo: grasina susikrauti daiktus ir išeiti, reiškia nepasitenkinimą, burba, keikiasi, prakeikia, verkia, nekenčia. Ypač vienas. Tas storasis. Jis manęs nekenčia labiau. Antrasis greičiau pritariamasis balsas. Jie susitarė. Storasis primokė plonąjį rėkti, vos aš atidarysiu duris. Tas ir stengiasi visaip kaip nenuvilti draugo. Jam beveik pavyksta. Nes net aš patikėjau, kad abiems vienodai blogai... Einame kartu iki dubenėlių. Jie rypuodami, burbuliuodami, niurzgėdami, gailiai cypaudami, imdami vis aukštesnę natą seka įkandin. Kuo arčiau tikslo, tuo garsas darosi nepakenčiamesnis. Priartėjus iki tikslo pasijaučiu pačiu baisiausiu žmogumi žemėje... beveik pati norėčiau paskambinti gyvūnų teisėmis besirūpinantiems ir prisiduoti... Ir pagaliau! Euforija, tyla, ramybė. Girdisi tik jaukus čepsėjimas. Ir sulig ta akimirka, aš pasidarau visiškai neįdomi. Tol, kol nepasisotina „manieji“. Tada turiu laiko sau – nusirengiu paltus, šalikus, pirštines, nusiaunu batus, įsispiriu į šlepetes... prausiuosi... vakarieniauju... Žodžiu, laimiu laiko savo poreikiams. Bet neilgam. Iki tol, kol anieji du nepatenkintieji pasisotina. Po to jie prausiasi, švarinasi, ilsisi, mėgaujasi savo pilnais pilvais. Tada ritualas toks – turiu jų išklausyti apie dienos įvykius. Hm... manote jie nieko neveikė? Per dieną miegojo? Snaudė iki pat tos akimirkos, kai tik mano raktas atsidūrė namų durų spynoje? Nieko panašaus! Turiu jų klausytis, glostyti, guosti ir džiaugtis. Kasyti paausius, pilvukus. Mane tai veikia raminančiai. Jaučiuosi taip, lyg mano pačios dienos metu patirtos problemos po truputį išgaruoja. Palengva, su kiekvienu anųjų žodžiu, su kiekvienu pamindžikavimu, su kiekvienu mano rankos prisilietimu prie jų kailiukų. Jie taip aiškiai taria žodžius. Išsako tai, ką aš taip puikiai visada žinojau, bet nemokėjau įvardinti. Atrodo, kad jie – tie, kurie ilsėjosi visą dieną – turėdami laiko ir švarią galvą, visą dieną dėliojo mano mintis. Jie viską konspektavo ir tvarkė. O kai grįžau, taip aiškiai viską pateikė. Tampu minkšta ir švelni. Nebepykstu ant tų, kurie įžeidė, nebejaučiu įtampos dėl nebaigtų darbų, mintyse atleidžiu visiems, kurių, buvau tikra, nekęsiu visą likusį gyvenimą. Jaučiu tik meilę ir šilumą. Atrodo, kad apkabinčiau visą žmoniją. Keista... tas katinų monologas verčia mane patikėti, kad viskas gyvenime įmanoma.

Dabar pasakykite, ar kalbate su savo katinais? O gal nebandėte jų suprasti? Gal jie vis stengiasi jums padėti, pasakyti kažką, pranešti žinią, nuraminti, o jūs beviltiški? Pabandykite. Tai veikia kaip terapija. Nesiūlau atsižadėti žmonių draugijos. Negalvokite. Bet pasinaudokite galimybe susidraugauti su savo augintiniais. Jie tik ir laukia progos, kada jūs juos išgirsite.