Šiandien

Tirštas ryto rūkas privertė sustoti laiką. Įsivėlė mintys į belapius medžius ir galvoje pasidarė ramiau. Kai pro langą nematau toliau savo kiemo, pasaulis atrodo toks mažytis ir jaukus. O kavos puodukas balkone šildantis ir suteikiantis pasitikėjimo – visgi kiekvienam sava laimė.

Įsisupu tvirčiau į pledą ir klausausi rimstančių savo širdies dūžių.

Apgaubta tirštos ūkanos jaučiu, kaip Ruduo švelniai glosto man veidus ir tyliai šnabžda "Dabar tavo metas". Galiu sustabdyti laiką, mano galioje visi pasauliai, esu laiminga. Gelsvai pilkšvas dangus, toks jaukus kaip pūkinė antklodė, toks pažįstamas ir kvapnus, pripildantis visą mane ramybės ir suteikiantis viltį – vos užsimaniusi galiu ištiesti sustingusius sparnus ir pakilti virš drėgnos, sunkios žemės. Tuomet matyčiau viską iš viršaus, tuomet lydėtų mane paukščių palyda, tuomet galėčiau skristi ten, kur gimsta mano svajonės. Ir viskas taip arti, taip ranka pasiekiama ir taip akivaizdu. Nieko, visiškai nieko, nereikia galvoti, kad žinočiau, jog šiandien man gera. Viduje jaučiu ramybę ir lengvumą. Ar tai ir yra laimės jausmas?

Šis Ruduo jau kitoks. Jis vyresnis, subrendęs, patyręs. Jis žino atsakymus į mano klausimus. Jis gali paaiškinti prasmę, suteikti vertę. Jis tyliai linksi savo pusplikę galvą ir žiūri man tiesiai į akis savo protingu, giliu ir ramiu žvilgsniu. Jis yra tikras. Tikras viskuo. Ir tas tikrumas yra mano garantas, kad esu globoje ir niekas neleis manęs nuskriausti. 

Tokia vidinė stiprybė! Jaučiu kiekvieną savo kūno raumenėlį. Dabar, jei tik norėčiau, galėčiau atsispirti ir peršokti didžiausią pasaulio kalną, išskėsti rankas ir apglėbti žemės rutulį, sumaskatuoti rankomis ir perplaukti plačiausią vandenyną. Jei tik norėčiau, galėčiau valdyti visatą. Ir nieko nereikia daryti – pakanka žinojimo, kad vos panorėjus, viskas pavyktų. 

Švelnūs rūko lašelyčiai liečia blakstienas. Mielai užsimerkiu ir mėgaujuosi tyla. Gera. Kūnas lyg po intensyvios, varginančios ligos sveiksta, rimsta ir ima gyventi vėl. Viskas rikiuojasi į vietas. Jaučiu, kaip vidus manęs atsiprašo, visos ląstelės kvėpuoja vienu ritmu, ramiai ir tyliai, lyg bijodamos sudrumsti mano mėgavimosi laime akimirką. Dar niekada nesijaučiau tokia globojama, mylima!

Taip aiškiai viską galiu pajusti, tokia šviesi ir šviežia galva, tokia lengva krūtinė, širdis ritminga ir rami! Esu mažytis žmogutis, kurio vidus išsiplėtęs per visą žmoniją. Norėčiau apglėbti kiekvieną ir prispaudus prie širdies nuraminti. Turiu rezervo. Noriu dalintis. Ar priimsite iš manęs mažyti laimės kamuolėlį?