Kokybiško maisto pasirinkimas...

Jau daugiau nei dešimt metų gyvenu su katinais, o jų maitinimo problema išlieka tokia pat opi... Aš ne apie saviškių apetitą! Tuo jie tikrai nesiskundžia. Aš apie kokybiško maisto pasirinkimą. Štai ir šiandien braidau po internetą ir ieškau, kas naujo, kokybiško ir tinkamo maniškiams atsirado Lietuvos rinkoje. Ir galiu pasakyti, kad kas kartą, pradėjus gilintis į naujoves, kraupstu... Ne tik nuo įvairovės, ne tik nuo dezinformacijos, nes tik nuo š**ino maisto brukimo, bet nuo nekokybiško pašaro pasiūlos gausos. 

Karts nuo karto girdžiu savo kolegų, aplinkinių pasakojimus, kaip jie renkasi savo katėms maistą. Ir tai mane verčia kraupti dar labiau. Kodėl? Nes dauguma neturi nė žalio supratimo apie tai, kaip išsirinkti maistą savo augintiniui, į kokius esminius dalykus reiktų kreipti dėmesį ir kokio maisto iš viso vengti. 

Pradėkim nuo pradžių. Taisyklė numeris vienas – nepirkite savo augintiniams maisto iš prekybos centrų! Tegu dabar mane sušaudo didžiųjų prekybos tinklų savininkai ir Whiskas, Kitekat, Darling, Katė bei kitų žuvies skonio sucharikų iš tualetinio popieriaus gamintojai, bet aš tai pasakiau. Įrodyti kodėl? Ogi todėl! Būkite tokie malonūs ir pasižiūrėkite nors kartą konservų, kuriuos perkate sudėtį. Daug ten pamatyti nereikia. Tik pirmąją eilutę, kur rašomos sudėtinės dalys. Ant bet kurio Whiskas guliašo katinams etiketės nerasite daugiau nei 4 procentų mėsos sudėtyje. Dabar imkime bet kurį brangų guliašą – 70-90 proc. ir daugiau mėsos arba žuvies, arba jūros gėrybių. 

Tai čia guliašai. Jūs galite sakyti, kad šlapiu maistu iš viso nemaitinate savo gyvūnų. Tačiau sausas maistas, kurį siūlo supermarketuose yra toks pats niekalas, kaip ir guliašai (tie patys vargani 4 procentai "galbūtmėsos"). 

Beje, tokio pat ekonominės klasės sauso ar šlapio maisto jūs galite įsigyti ir bet kurioje specializuotoje gyvūnų prekių parduotuvėje. Tiesiog, jis kainuos beveik 5 kartus pigiau nei kokybiškas premium ar superpremium klasės pašaras. Pastebėjote? Aš jau pradėjau kalbėti apie maisto klasifikavimą. Taigi, ne vien supermarketuose galima nusipirkti prasto maisto. Jį taip pat gali jums pasiūlyti ir specializuotoje gyvūnų prekių parduotuvėje. Sakysite "kodėl?". Ogi todėl, kad yra pigaus pašaro paklausa.Ir dar kokia! Norėčiau čia pridurti, kad ir savo žmogiškąją šeimos dalį mes dažnai skriaudžiame nepačiosgeriausioskokybės "pašaru"... Bet čia jau tikrai kita tema. 

Taigi, antras momentas. Sausas kačių ėdalas gali būti skirstomas į tris kategorijas: ekonominis, premium ir superpremium. Tiesa, dar galima išskirti gydomąjį. Bet tai jau atskira kalba ir jo galima nusipirkti TIK veterinarinėse vaistinėse ar gydyklose. Ir patarčiau tai daryti TIK rekomendavus veterinarui. 

Taigi, kaip atskirti ekonominį pašarą. Skaitykite sudėtį. Ir nereikia būti labai dideliu žinovu! Jums užteks žinoti paprastą dalyką – sudėtyje iš eilės vardinamos dalys nuo didžiausios iki mažiausiųjų pagal kiekį. Tai yra, jei grūdai sudaro didžiąją pašaro dalį, tai jie ir bus įrašyti pačiame sudėtinių dalių eilės priekyje. Jei sudėtyje daugiausiai mėsos - ji bus rašoma priekyje. Dabar vėl peržiūrėkite mano aukščiau keltą foto - pirmoje vietoje vardinami grūdai. Gal tuomet tikrai būtų sveikiau maitinti katinus košėmis?

Štai ekonominio pašaro pavyzdžiai:

Sunkiau atskirti premium pašarą nuo superpremium... Ko gero, nelabai įmanoma iš viso. Nes gamintojai konkuruoja, naudoja pigius triukus, kabina pirkėjui makaronus ir visaip kaip stengiasi iškišti savo prekę ir dar užsidirbti kuo daugiau pinigų. Jei sakyčiau, kad superpremium pašaruose turi būti kuo daugiau mėsos, tai prieštaraučiau savo įsitikinimams, kad sausas maistas iš viso yra tolokai nuo mėsos... Ir visi parašymai apie 70 ar daugiau procentų mėsos sausame pašare man kelia nebe nuostabą, o greičiau piktina. Žodžiu, stenkitės ieškoti sausame pašare mėsos :) Jei jos ten daug – maistas aukštesnės klasės nei tas, kuriame jos mažiau. Su sąlyga, kad mėsos procentinis kiekis parašytas juodu ant balto etiketėje... Su sąlyga, kad tai, kas parašyta – gryna tiesa...

Jums reiktų žinoti vieną esminių dalykų – etiketėje pirmoje vietoje pašaro sudėtyje TURI BŪTI parašyta mėsa. Dažniausiai tai bus višta. Ir iš viso - višta yra kiekvieno pašaro pagrindas arba bent jau nemaža sudėtinė dalis. Dažniausiai, net jei rašoma "su žuvimi" ar "žuvies skonio", tai nereiškia, kad sausas pašaras yra vien žuvies pagrindu. Atkreipkite dėmesį, kad pirmoje vietoje ar kažkur toliau sudėtyje vis tiek bus vištiena. Pavyzdžiui:

Tai štai ir visos pagrindinės taisyklės. 

Šiuo metu ekonomiškas pašaras kainuoja apie 4-7 Lt už kilogramą, premium – apie 13-15 Lt už kilogramą, o superpremium gali siekti apie 20 Lt ir virš. Tiesa, dar priklauso nuo tiekėjo, pardavėjo, parduotuvės vietos (Vilniuje gyvūnų prekių parduotuvėse tie patys pašarai brangesni nei Kaune ar mažesniame Lietuvos mieste). 

Be abejo, visada yra pasirinkimas maitinti savo gyvūną natūraliai. Norėtųsi ir apie tai pašnekėti, bet gal pirmam kartui ir taip užtenka informacijos. Pabandykite padaryti namų darbus – pasižiūrėkite savo pasirinktų pašarų sudėtis ir pažiūrėkite jų sudėtis supermarketuose bei artimiausiuose veterinarinėse vaistinėse. Pamatykite tai, ką jums surašiau šiandien ir pabandykite atsirinkti. 

Beje, dar vienas naudingas patarimas. Tinkamiausias pašaras katinui yra ne tas, kurį jums kažkas siūlo, bet tas, kuris tinka jūsų katinui ;) Kaip tai matyti? Tinkamos mitybos požymiai yra tokie:

1. katinas tuštinasi vieną kartą dienoje ir jo išmatos yra normalios konsistencijos (nei per skystos, nei per kietos), nesmirdžios (rožėmis kvepėti neturi, bet jei riečia nosį ir žiaukčiojate jas valydami, tai jau gali būti ženklu) ir normalios spalvos (neprašykite manęs paaiškinti, kokia ji turi būti... tikrai ne žalia ar šviesiai geltona);

2. katino kailis nesišeria (išskyrus, jei tai sezoninis šėrimasis - pavasariais ir rudens pabaigoje, šildymo sezono pradžioje);

3. katino kailis žvilga, atrodo sveikai;

4. katinas linksmas (arba rimtas, jei tai jam būdinga :) ), įprastai aktyvus, guvus, nemieguistas, turi apetitą ir pan.;

5. katinas nevemia (kartais jie tai daro ir tai gali būti normalu, bet jei tai vyksta dažnai, kasdien, kartojasi nuolat, tai jau reiktų susimąstyti).

Na štai. Lyg ir tiek. 

Jei kam norėtųsi pasiskaityti apie natūralų maitinimą ir užbėgti už akių kitai mano temai, tai prašau jums linkų:

1. apie RAW dietą;

2. apie BARF ir RAW dietas.

 Ir dar puiki nuoroda rusų kalba apie maisto sudėties palyginimą. 

Žodžiu, rašykite, jei kils klausimų – tai neišsemiama ir pakankamai problematiška tema. Kyla daug klausimų, į kuriuos ne visada galima rasti teisingą atsakymą. Vadovaukitės ir savo širdimi, stebėkite savo gyvūną, jauskite jį, stenkitės suprasti jo ir jo organizmo siunčiamus signalus jums. 

„Labas, aš – katinas. O tu kas?“

Dažnai pasikonsultuoti man skambina žmonės, kurie susiduria su agresyvaus augintinio problema. Skundžiamasi tuo, kad jų katinai iš pasalų puola vaikus, draskosi, kandžiojasi ir šnypščia... Kartais labai liūdna suvokti, kad buvo padaryta ne viena klaida iš žmonių pusės, kad buvo galima išvengti agresyvumo, kad nežinojimas, nenumanymas, nesupratimas privedė prie moralinės ar, neduok die, fizinės žalos... Ypač baisu, kai dėl tėvų nesupratingumo kenčia vaikai.

Kaip to išvengti? Pirmiausia paskaitykite čia. Labai svarbus momentas – teisingas požiūris į mažo kačiuko pasirinkimą ir suvokimas, kada ir kokio amžiaus jį galima pasiimti į naujus (t.y. jūsų) namus. Jei kačiukas yra tinkamai augintas, socializuotas ir ne iš lauko atsitįstas namo, tai jau didelė tikimybė, kad agresyvumo jis nerodys. Lauke užaugę katinėliai dažniausiai yra visiškai kitokie – prisitaikę gintis, apsisaugoti, nepasitikėti žmonėmis. Aišku, čia irgi gali būti išimčių, bet apie jas kol kas nekalbėkim.

Pirmiausiai turite nuspręsti, ar Jums reikia katino namuose. Čia galite rasti mano rašytą straipsnį, kuris gal būt padės orientuotis savo noruose :) 

Antras svarbus dalykas – ar Jūs jau turite namuose kitų gyvūnų? Jei taip, tuomet turite žinoti, kaip senajam tinkamai „pristatyti“ naująjį. Nedarykite klaidos ir nenumeskite naujojo augintinio senajam po nosimi pačią pirmąją dieną. Aš kalbu ir apie tokį variantą, kai laikote šunį, o įsigijote katę, ir apie tokį, kai laikote katę ir nusprendėte turėti dar vieną. Nei vienu, nei kitu atveju negalima iš karto leisti gyvūnų būti kartu. Bandykite supažindinti gyvūnus iš tolo, palaipsniui, neleidžiant iš pradžių vienas kito sutikti, pamatyti. Pradėkite nuo supažindinimo su nauju kvapu – keiskite gyvūnų buvimo vietas (kambarius), leiskite naujokui nuodugniai apuostyti senbuvio teritorijas, o senbuviui – naujoko daiktus, transporterį (gyvūnams gabenti skirta dėžė, tašė), kuriame šis buvo atgabentas. Būkite pasiruošę dar vieną WC dėžutę, kad nereiktų leisti abiejų katinų į vieną. Leiskite apuostyti vienam kito WC dėžutes, kraiką ir pan. Viską darykite lėtai ir palaipsniui, turėkite kantrybės. Kitą dieną, po naujoko atsivežimo, pabandykite parodyti jį senbuviui pro transporterio dureles. Stebėkite abiejų reakciją. Jauskite, įsijauskite, bandykite suprasti gyvūnų kalbą. Jei kuris nors iš gyvūnų urzgia, šnypščia, bando trenkti kitam letena – dar ne metas paleisti abu kartu. Bandykite kitą dieną. Jei nerodo agresijos naujajam sėdint transporteryje, bandykite paleisti. Bet net ir čia reikia stebėti padėtį, neleisti nei vienam pulti kito, būti pasiruošus išskirti, patalpinti atskiruose kambariuose, kartoti viską iš naujo vėliau, kitą dieną. Net ir tada, kai katinai ar šuo su kate atrodo vienas kitam patinka, nepuola, negalima jų palikti vienų. Bent pirmas kelias dienas, išeinant į darbą, nepalikite jų vienų. Geriau uždarykite juos atskiruose kambariuose. Niekada nenusileiskite savo vaikams ir neleiskite bent jau pradžioje jiems kištis į augintinių supažindinimo procesą. Kol įvykiai švieži – vaikai turi likti nuošalyje. Taip saugiau tiek gyvūnams, tiek vaikams.

Trečias ne mažiau svarbus dalykas – gimęs kūdikis. Be abejo, kūdikio gimimui reikia katiną ruošti iš anksto. Kaip tai daryti? Žmogus visada turi būti gaujos vadas, namų šeimininkas, autoritetas. Jei jis toks yra, o katinas gyvena saugioje aplinkoje (dienotvarkė, rėžimas kelia saugumo jausmą), tai neturėsite didelių problemų gimus vaikeliui. Tiesiog, pristatysite jį katinui kaip gaujos vado vaiką. Niekada nepalikite vaiko ir katino be jūsų priežiūros! Niekada! Net jei pasitikite visu šimtu procentų, kad jūsų ūsuotasis nė musės nenuskriaus, nepalikite jo auklės vaidmenyje.

Net kai gimsta vaikelis ir jūs pasineriate į kasdienius rūpesčius,  turite skirti laiko savo augintiniui. Ir tai turi būti daroma ne priešokomis, ne bet kaip, ne kartkartėmis, o kasdien. Žinau, kad naujai iškepti tėveliai gali jaustis pavargę ir iškankinti dienos rūpesčių, bet nevalia pamiršti tų, kurie anksčiau buvo, o ir yra (!), jūsų draugai. Laikykitės dienotvarkės, keiskitės su kitais šeimos nariais, bet žūt būt skirkite per dieną bent valandėlę savo katinui. Ištaikykite progą su juo pažaisti, jei jis tai mėgsta, pamaloninkite jį  gardžiu kąsneliu, kai jis meilinasi prie jūsų, paglostykite jį ir pakalbinkite. Stenkitės skatinti katino teigiamą elgesį – t.y. tą, kuris jums patinka ir tinka. Tarkim, kai jis nekelia triukšmo miegant vaikeliui, kai jis švelniai elgiasi būdamas šalia jo. Stenkitės ignoruoti katiną, kai jis netinkamai reikalauja dėmesio – įkyriai lenda prie jūsų, kai jūs maitinat kūdikį, rėkia jam miegant ar kitaip drastiškai reiškiasi. 

Žodžiu, noriu pasakyti tai, kad turite investuoti į savo santykius su katinu nuo pat jūsų pažinties pirmųjų dienų. Netgi nuo pat minties, kad norite gyventi su katinu! O apsigyvenus su juo po vienu stogu, nepamiršti, kad už tuos, kuriuos prisijaukiname esame atsakingi. Įsiklausykite į savo augintinį, pajuskite jį, išmokite suprasti jo kalbą, mylėkite jį. Jis tikrai atsakys tuo pačiu.

Kačių parodos kulminacija – „Best in Show“

Jau senokai noriu jums papasakoti apie kačių parodas. Trukdo tai, kad iš tiesų nemažai ką galima apie jas pasakyti. Nuo veislinio katino įsigijimo iki kačių parodos kulminacijos – geriausių parodos katinų apdovanojimų. Pagalvojau, kad niekas taip nepatraukia dėmesio, kaip esminis parodos tikslas – „Best is show“ apdovanojimai. Taigi, praleidžiant kai kurias dalis (gal kitą kartą apie jas papasakosiu), apie kurias lengvai galima rasti informacijos interneto platybėse (pasiruošimas parodai, parodos dalyvio ABC, apdovanojimai ir jų reikšmė ir t.t., ir pan.) aš aprašysiu vieną ir pačią svarbiausią – geriausiųjų parodoje apdovanojimus. Beje, ši informacija tinka tik kalbant apie parodas, kurios organizuojamos pagal FIFe sistemos taisykles. FIFe – organizacija, vienijanti tarptautinius felinologų klubus, kurie, savo ruožtu, laikosi bendrai nustatytų taisyklių ne tik veisiant kates, bet ir dalyvaujant parodose ir pan. Tokių kaip FIFe organizacijų yra ne viena. Taigi, vienos šalies klubai gali priklausyti skirtingoms organizacijoms ir vadovautis skirtingų sistemų taisyklėmis. Žinau, kad tai sunku suprasti iš pradžių, bet kada nors tikrai papasakosiu plačiau :)

„Best in show“ – geriausiųjų kačių parodoje rinkimai - vainikuoja kiekvieną kačių parodą. Tai vyksta abi kačių parodos dienas ir kiekvienas dalyvis tikisi, kad jo katinas ar katė bus išrinkti geriausiais savo veislės atstovais parodoje. Tai įspūdingiausias renginys parodos metu! Kaip tai vyksta?
Kiekvienas parodos teisėjas gali teisėjauti tam tikroms kačių kategorijoms, kurių iš viso yra keturios, plius naminių kačių grupė. Pirmajai kategorijai priklauso egzotų ir persų veislių katės, antrajai – pusiau ilgaplaukės katės: Amerikos riestaausiai, Meino meškėnai, Nevos maskaradinės, sibirų veislės ir kt. katės, trečiajai, pačiai plačiausiai, – rusų mėlynieji, sfinksai, Kornvalio, Devonšyro bei german reksai, burmilos, Burmos bei Bengalijos katės, abisinai ir kt., ketvirtajai – rytų katės: Balio katės, orientalai, siamai, seišeliai bei peterboldai. Katės konkuruoja ne tik tarp savo veislės, bet ir tarp kitų veislių tos pačios kategorijos atstovų. Pirmiausiai kiekvienas teisėjas įvertina kates pagal veislę, amžių ir spalvą. Šio etapo metu išrenkamas geriausias veislės atstovas. Tada skirtingų veislių, bet tos pačios kategorijos bei amžiaus grupės atstovai, konkuruoja tarpusavyje, kol teisėjas išrenka tik vieną – patį geriausią tą dieną jo matytą katę ar katiną.  Kadangi teisėjų būna ne vienas ar du, tai tokių geriausiųjų būna išrinkta tiek, kiek teisėjų tą dieną teisėjavo. Paprastai penki teisėjai išrenka po geriausią tos dienos kačiukų vadą, mažylį (nuo 3 iki 6 mėn.  amžiaus), jaunuolį (nuo 6 iki 10 mėn.), suaugusį katiną ir suaugusią katė (virš 10 mėn. amžiaus), kastruotą katiną ir sterilizuotą katę (virš 10 mėn. amžiaus). Tuo paroda nesibaigia. Ateina laikas išrinkti geriausius iš geriausių. Tada ir prasideda „Best in show“ rinkimai. 

Šio renginio metu žiūrovai turi galimybę pamatyti kates ir katinus, kurie geriausiai atitinka savo veislės standartus, palyginti, kuo skiriasi vienos veislės atstovas nuo kitos. Susižavėjimą kelia ne tik įspūdingi katinai, bet ir tai, kaip jie šauniai elgiasi ant stiuardų rankų. Katinus „Best in show“ renginio metu visiems teisėjams pristato nebe šeimininkai, o tam paruošti ir katinams visai svetimi žmonės! Argi ne puikus katino charakterio išbandymas! Iš stebinčiųjų renginį žiūrovų minios dažnai pasigirsta susižavėjimo šūksniai ir tylus šnabždėjimas, kad jų katės taip ramiai niekada nesielgtų.
Visas „Best in show“ renginys trunka apie valandą ir yra tikrai vertas dėmesio. Tai labai emocinga kačių parodos dalis – pergalių ir susižavėjimo šūksniai, medalių ir apdovanojimų daromas įspūdis, sveikinimų lavina! Tai įsimintiniausias reginys visos parodos metu, kuris atperka ne vieną pasiruošimo parodai dieną ne tik kačių šeimininkams, bet ir parodos organizatoriams.

Galiu jus patikinti, kad dalyvavimas kačių parodose tikrai labai užkrečia ir traukia bandyti dar ir dar. Tai panašu į azartinių žaidimų lošimą – nebegali sustoti. O jei dar ir laimi! Kaip nepabandyti ir kitą kartą? 

Jaukių švenčių ♥

Ar katinai kalbės per Kūčias?

Ar jūsų katinas su jumis kalbasi? Ne ne, nejuokauju! Klausiu visai rimtai. Nes maniškiai kalbasi. Ir net nereikia laukti Kūčių vakaro, kai jie pradeda tai daryti. Man tik įdomu, ar mes supanašėjame gyvendami kartu, ar aš pasirinkau iš principo plepios veislės katinus, ar tai būdinga kiekvienam ūsuotajam. O gal tiesiog tai priklauso nuo požiūrio to, kuris gyvena su katinais (niekaip nedrįstu parašyti – „katino šeimininkas“ – nes na niekaip aš nesu savo katinų šeimininkė... greičiau draugė, pašnekovė, ta, kuri gyvena po vienu stogu ar dar kaip)? Gal komunikabili asmenybė traukia tokią pat komunikabilią asmenybę?

Na, tarkim, grįžtu aš iš darbo namo. Mane, virsdami pro duris lauk, pasitinka „manieji“ – du vargšiukai katinukai, kurie nuo 6:30 iki 18:00 buvo marinami badu. Suprantu – užtrukau ryškiai per ilgai ir maniškiai arti mirimo: grasina susikrauti daiktus ir išeiti, reiškia nepasitenkinimą, burba, keikiasi, prakeikia, verkia, nekenčia. Ypač vienas. Tas storasis. Jis manęs nekenčia labiau. Antrasis greičiau pritariamasis balsas. Jie susitarė. Storasis primokė plonąjį rėkti, vos aš atidarysiu duris. Tas ir stengiasi visaip kaip nenuvilti draugo. Jam beveik pavyksta. Nes net aš patikėjau, kad abiems vienodai blogai... Einame kartu iki dubenėlių. Jie rypuodami, burbuliuodami, niurzgėdami, gailiai cypaudami, imdami vis aukštesnę natą seka įkandin. Kuo arčiau tikslo, tuo garsas darosi nepakenčiamesnis. Priartėjus iki tikslo pasijaučiu pačiu baisiausiu žmogumi žemėje... beveik pati norėčiau paskambinti gyvūnų teisėmis besirūpinantiems ir prisiduoti... Ir pagaliau! Euforija, tyla, ramybė. Girdisi tik jaukus čepsėjimas. Ir sulig ta akimirka, aš pasidarau visiškai neįdomi. Tol, kol nepasisotina „manieji“. Tada turiu laiko sau – nusirengiu paltus, šalikus, pirštines, nusiaunu batus, įsispiriu į šlepetes... prausiuosi... vakarieniauju... Žodžiu, laimiu laiko savo poreikiams. Bet neilgam. Iki tol, kol anieji du nepatenkintieji pasisotina. Po to jie prausiasi, švarinasi, ilsisi, mėgaujasi savo pilnais pilvais. Tada ritualas toks – turiu jų išklausyti apie dienos įvykius. Hm... manote jie nieko neveikė? Per dieną miegojo? Snaudė iki pat tos akimirkos, kai tik mano raktas atsidūrė namų durų spynoje? Nieko panašaus! Turiu jų klausytis, glostyti, guosti ir džiaugtis. Kasyti paausius, pilvukus. Mane tai veikia raminančiai. Jaučiuosi taip, lyg mano pačios dienos metu patirtos problemos po truputį išgaruoja. Palengva, su kiekvienu anųjų žodžiu, su kiekvienu pamindžikavimu, su kiekvienu mano rankos prisilietimu prie jų kailiukų. Jie taip aiškiai taria žodžius. Išsako tai, ką aš taip puikiai visada žinojau, bet nemokėjau įvardinti. Atrodo, kad jie – tie, kurie ilsėjosi visą dieną – turėdami laiko ir švarią galvą, visą dieną dėliojo mano mintis. Jie viską konspektavo ir tvarkė. O kai grįžau, taip aiškiai viską pateikė. Tampu minkšta ir švelni. Nebepykstu ant tų, kurie įžeidė, nebejaučiu įtampos dėl nebaigtų darbų, mintyse atleidžiu visiems, kurių, buvau tikra, nekęsiu visą likusį gyvenimą. Jaučiu tik meilę ir šilumą. Atrodo, kad apkabinčiau visą žmoniją. Keista... tas katinų monologas verčia mane patikėti, kad viskas gyvenime įmanoma.

Dabar pasakykite, ar kalbate su savo katinais? O gal nebandėte jų suprasti? Gal jie vis stengiasi jums padėti, pasakyti kažką, pranešti žinią, nuraminti, o jūs beviltiški? Pabandykite. Tai veikia kaip terapija. Nesiūlau atsižadėti žmonių draugijos. Negalvokite. Bet pasinaudokite galimybe susidraugauti su savo augintiniais. Jie tik ir laukia progos, kada jūs juos išgirsite.

Šiek tiek apie veislynus

Šiandienos pirmas sniegas, bjaurus oras ankstų rytą ir nuostabi saulė popiet įkvėpė rašyti. 

Su viena kolege, tokia panašiai pamišusia dėl kačių ir turinčia savo veislyną miela moterimi, nesenai diskutavome apie žmonių požiūrį į veislynų atiduodamus suaugusius gyvūnus. Sutarėm, kad būtinai apie tai reiktų parašyti ir paviešinti mūsų požiūrį. Nesitikiu, kad tuo nutrauksiu diskusijas, nepasitenkinimą ar sulauksiu daugiau pritariančių veisėjams. Tiesiog noriu, kad mano nuomonė būtų išdėstyta baltai ant juodo (toks jau tas dizainas čia :) ).

Taigi, nuo pradžių. Pirmiausia noriu jums pristatyti, ką veikia kačių veislynai ir veisėjai apskritai. Visų pirma, jie turi nuolat ir intensyviai domėtis savo pasirinkta veisti kačių veisle - fiziologija, ypatybėmis, gal būt būdingomis ligomis ir t.t., ir pan. Be abejo, jie turi būti gerai susipažinę su veisimo taisyklėmis ir etika - kokį gyvūną galima veisti, kiek kartų, kas kiek laiko, kokias sąlygas reikia išpildyti, kad būtų galima užsiimti veisiamuoju darbu  ir vėl t.t., ir pan. Tam, kad pradėti veisti, reikia išsirinkti pirmuosius savo veislyno gyvūnus. Tad, be abejo, reikia ilgai ir nuodugniai tyrinėti kitų, seniau veikiančių, veislynų darbą, turimus katinus, kraujo linijas ir t.t., ir pan. Tikiuosi, jūs jau supratote, kad tai yra sudėtinga. Norėčiau, kad apie tai galvotumėte, kaip apie labai atsakingą, sudėtingą ir daug laiko atimantį užsiėmimą. Nes, po galais, taip ir yra! Jei yra kitaip - kažką darai netinkamai. 

Tai štai ateina tas išganingasis, ilgai lauktas laikas - pirmasis veislyno gyvūnas! Tuomet kiekvienas pradedantysis puola į euforiją, džiaugiasi taip, lyg jam būtų gimęs vaikas. Aš pati puikiai atsimenu pirmąjį, iš svetur atsivežtą, katiną, kuris tuomet atrodė tobulumo viršūnė. Šiuo atveju aš nekalbu apie meilę gyvūnui (maniškis šiuo atžvilgiu dar iki šiol tobulas). Tai yra tik viena pusė. Be abejo, ji yra ir turi būti visa ko pagrindas. Tačiau veisėjas turi žiūrėti į gyvūnus ne tik kaip į gražius padarėlius. Jis turi mokėti atsirinkti tai, ko jam labiausiai reikia siekiant savo tikslų veisime. Kokie gali būti tikslai? Patys įvairiausi. Tarkim, išveisti patį idealiausią savo veislės atstovą (visiškai nerealus noras, kuris būdingas kiekvienam pradedančiajam), dirbti tik su tam tikrų kraujo linijų gyvūnais, tobulinti tam tikras veislės ypatybes ir t.t., ir pan. Sakysite, kam to reikia? Hm... Tai yra hobis. Žiūrėkite į tai, kaip į bet kokį kitą užsidegimą, aistrą ar siekį. Priimkite tai natūraliai ir nesistenkite paaiškinti :) 

Tai štai, mes jau turime pirmąjį veislyno gyvūną! Pagaliau! 

Tačiau... nuo čia tik prasideda vargai vargeliai... Reikia jį parodyti parodose, tinkamai auginti, toliau intensyviai (gal net dar intensyviau) domėtis veisle, parinkti jam ar jai partnerį ir t.t., ir pan. O tai yra ne tik finansiškai nuostolinga, bet ir verčia susidurti su neviltimi - parodose suvoki, kad tavo išskirtinis, tobulasis katinas yra ne visai jau toks tobulas, partnerio jam ar jai tau niekas nenori patikėti, nes esi žalias ir niekas tavo "veislynėlio" nėra nei girdėjęs, nei regėjęs... ir t.t. ... ir pan. ... kartais atrodo, kad eini, griūni, keliesi, vėl gauni kirtį, vėl keliesi... kartais atrodo, kad nebenori nieko... "meti" viską... susikaupi ir vėl eini... O kur dar intrigos? Apkalbos. Neapykanta. Nepasitenkinimas. Iš tiesų, niekas man nesakė, kai aš "užsimaniau" veislyno, kad katininkų pasaulis yra pakankamai žiaurus. O čia niekas nesiskiria nuo politikos! Bet jums šito nereikia žinoti detaliai - tai niuansai, kurių galėtumėm išvengti, jei būtumėm ne žmonės :) O žmonių tarpe visose srityse atsiranda nesutarimų. 

Žodžiu, ateina diena, kai supranti, kad tau reikia dar vieno gyvūno. Ir jis tiesiog privalo būti geresnis už turimą! O gal net geriausias. Labai norėčiau tikėti, kad visi veislynai kitą gyvūną renkasi dar atsakingiau ir labiau įsigilinę, pasidomėję, būdami protingesni. Tačiau... visko būna. Todėl šis ratas linkęs kartotis... Nenoriu jums pateikti veisėjo, kaip nuolat ieškančio naujų gyvūnų ir nuolat jaučiančio nepasitenkinimą tuo, ką turi. Tačiau, iš dalies, visa tai motyvuoja eiti į priekį, tobulėti. Ir tik tuomet, kai protingai žiūrima į tai, kas daroma, veislyne įsivyrauja harmonija ir būna nustatomas vienas ir pagrindinis tikslas. Tuomet nurimstama ir tendencingai einama link jo. 

Tikiuosi, jūs supratote tai, ką norėjau perteikti savo ilga kalba. Nes ji galėtų būti dar kelis kartus ilgesnė. Mano pačios patirtį verta būtų surašyti į knygą. Tikiu, kad tai pasitarnautų naujokams pradėti savo darbą ir suteiktų vilčių išgyventi :) 

Kaip turėjote suprasti, vieno ar dviejų gyvūnų veislynui negali ir neturi pakakti, kad tęstų savo veiklą ir siektų užsibrėžtų tikslų. Ir, patikėkit, tikslo parduoti palikuonis ir pasipelnyti aš neturėjau omenyje. Išveisti nuostabaus charakterio, kuo arčiau idealios veislei išvaizdos, sveiką gyvūną - štai koks tikslas gali būti kiekvieno veisėjo mintyse. Perduoti savo įdirbį kitiems veislynams, kartu eiti koja kojon, vieningai laikytis etikos principų veisime ir t.t. - štai tokiu siekiu tampa susilieję viso pasaulio katininkų tikslai :) Idealizuoju. Žinau tai. Bet man niekas nesutrukdys galvoti pozityviai. 

Taip, laikui bėgant, namuose atsiranda du, trys, keturi gyvūnai. Tuomet imi suvokti, kad negalėsi toliau dirbti, nes nebegali sau leisti turėti daugiau gyvūnų. Klausiate kodėl? Yra net kelios priežastys. Kuo daugiau kačių namuose, tuo didesnis ligų (ypač užkrečiamų) pavojus. Tikriausiai suprantate, kad veislynas negali laikyti kačių ir katinų vienuose namuose. O ypač kelių katinų krūvoje... Kartu gyvenantys gyvūnai "dėliojasi" į hierarchiją. Tai normalu - taip vyksta ir gamtoje. Yra dominuojantys ir žemiau hierarchijos piramidėje esantys. Jei kačių skaičius labai didelis, dažnai kintantis ar yra vienas ryškus vadas gaujoje, gali kilti problemų tiek su žemiau hierarchijoje esančiais, tiek su vadu. Tiek vieni, tiek kitas gali pradėti žymėti teritoriją (net katės!), kad užsitikrintų savo valdų ribas, jausti didelį stresą (silpnėja imunitetas), jaustis nekomfortabiliai. Ir dar daug dalykų galėčiau paminėti, kas įrodytų, kad namuose negali ir neturi būti daug gyvūnų. Kas tas daug? Priklauso ir nuo gyvenimo sąlygų, aplinkos, žmogaus-šeimininko namie praleidžiamo laiko, gyvūno vidinių savybių (ar jis iš principo jautriau linkęs reaguoti į aplinką ar ramesnis, stabilesnis, mažiau jautrus) ir t.t. mano nuomone, daugiausiai namie gali būti trys keturios veisiamos katės arba vienas veisiamas katinas, kuris gyvena su dviem trim kastruotais gyvūnais. Literatūroje rašoma, kad vienuose namuose rekomenduojama laikyti ne daugiau trijų gyvūnų. Vėl gi, priklauso nuo namų dydžio. 

Dar viena priežastis, kodėl veislyne vyksta gyvūnų rotacija - noras tobulėti, matymas turimuose gyvūnuose trūkumų, siekimas geriausio rezultato. Tuomet kai kurie veisime dalyvavę gyvūnai kastruojami.  

Dabar tikriausiai suprantate, kodėl veislynai turi nuolat ieškoti namų savo gyvūnams - jei ne veisime dalyvausiantiems, tai tiems, kurie jau baigė veisiamąjį darbą ir yra kastruoti. Sakysite, kad tai savanaudiškumas. Tačiau, nei vienas save gerbiantis ir mylintis savo gyvūnus veisėjas neatiduos katės ar katino pirmam pasitaikiusiam. O tai reiškia, kad ieškomi patys geriausi namai ir kiekvieną kartą atsižvelgiama į tas sąlygas, kurios konkrečiam gyvūnui būtų kuo idealiausios. Tai puiki proga neturinčiam pinigų, bet svajojančiam apie konkrečios veislės gyvūną, žmogui įsigyti augintinį nemokamai. Tai puiki proga išmėginti veisiamąjį darbą su nuolat stebinčiu ir visą atsakomybę prisiimančiu kuratoriumi (veisėju), tuo atveju, jei jums būtų patikėtas gyvūnas, dalyvaujantis veisimo programoje. 

Taigi, būkime pakantesni, atviresni, empatiškesni jus supantiems žmonėms. Ir visada išdrįskite daug klausinėti veisėjo, jei ketinate iš jo įsigyti gyvūną. O gal jam reikia jūsų pagalbos?

Higienos įpročiai, auklėjimas ir švara bei taika namuose

Ši savaitė buvo neįtikėtinai užimta. Savaitė, kuri prasidėjo ne nuo pirmadienio, kaip įprasta savaitėms, o nuo šeštadienio - kačių parodos Vilniuje. Mūsų veislyno komanda dalyvavo joje visą savaitgalį ir grįžo laiminga bei "nusikalus" :) Euforijoje esu dar dabar. Nenuostabu, kad nepastebiu besikeičiančio oro, nesielvartauju dėl artėjančio šildymo sezono (visgi galėtų namuose būti šilčiau... bent dėl katinų), nespėjau aktyviai įsitraukti į artėjančių rinkimų ir referendumo aptarinėjimą ir apkalbinėjimą. O būtų pats metas...

Tačiau temą esu jau sugalvojus, tad negaliu sau leisti ilgam atsitraukti nuo blogo (juk jau pažadėta Minervai jį rašyti, o ir prieš save bei pažįstamus nepatogu :) ).

Pakalbėkime apie dažną problemą - katinų ir kačių tuštinimąsi/šlapinimąsi ne vietoje. Kodėl rašau "katinų ir kačių"? Todėl kad tiek vieniems, tiek kitiems tai būdinga. 

Pradėsiu nuo pradžių - kačiuko vaikystės. Didžiausia klaida padaroma, kai mažas kačiukas per anksti atitraukiamas nuo mamos ir atiduodamas naujiesiems šeimininkams. Amžius, kai kačiukas jau gali keisti savo gyvenamąją vietą, būti atitrauktas nuo mamos katės ir pakankamai lengvai adaptuotis naujojoje vietoje yra 3 - 3,5 mėnesio. Išimtys įmanomos tik tada, kai mažylis rastas be mamos ar jo mamai kažkas nutiko - ji negali prižiūrėti savo vaiko(-ų). Net ir tuo atveju, kai katė mama negali maitinti kačiuko (tarkim, nesigamina pienas ar pan.), jam yra geriau būti su ja, šalia savo brolių bei sesučių. Klaidinga manyti, kad kačiuką mama tik maitina ir moko higienos. Kačiuko kūdikystė gali būti sulyginta su mažo žmogučio kūdikyste - aktyviai vyksta ne tik fiziologiniai pokyčiai, bet ir socializacijos procesai. Kačiukas mokosi gyventi: ugdomi jo higienos įgūdžiai, jis mokosi valgyti (ragauti maistą, atsirinkti skaniausią, kramtyti), lakti iš dubenėlio, žaisti su sesėmis bei broliais, mama, aplinkiniais žmonėmis (taip nustatomos ribos, kas galima, o kas nepriimtina), galąstis nagučius į draskyklę ir t.t., ir pan. Visuose šiuose procesuose aktyviai dalyvauja ne tik katė-mama, bet ir žmogus. Klaidinga manyti, kad katė-mama išmoko savo kačiukus visko pati. Be abejo, yra supermamyčių, kurios tikrai labai atsakingai žiūri į savo vaikų ugdymą, bet yra ir tokių, į kurių "auklėjimą" reikia įsikišti ir net stipriai pakoreguoti jį :) Taigi, žmogus yra atsakingas už savo katės atsivedamus kačiukus pradedant nuo jų sveikatos ir baigiant jų socializacija, adaptacija ir auklėjimu.

Kačiukas, kuris augo kartu su savo mama ir broliukais bei sesutėmis iki 3-3,5 mėnesio amžiaus bei buvo prižiūrimas žmogaus (katės šeimininko) ir nuosekliai mokomas higienos, neturėtų rodyti netinkamo elgesio suaugusiame amžiuje. 

Ką vadinu "higienos mokymu"? Tai yra kačiukų mokymas naudotis wc dėžute su kraiku. Kaip to mokyti? Maždaug mėnesio amžiaus kačiukas jau gali būti mokomas naudotis wc dėžute. Dėžutė turi būti nedidelė ir patogi įlipti (žemais kraštais). Kraikas joje turi būti natūralus ir minkštas (geriausiai pjuveninis, skirtas mažiems kačiukams). 

 

Reiktų stebėti kačiuką (ypač jam pavalgius bei atsigėrus, po miego ar po aktyvesnių žaidimų) ir neleisti jam šlapintis ar tuštintis bet kur. Kai tik kačiukas ima neramiai ieškoti vietos savo "reikaliukui", švelniai paimate jį ir įkeliate į wc dėžutę bei stengiatės švelniai jį ten sulaikyti, kol nebus atliktas "šventas reikalas". Tuomet giriate jį, glostote ir visaip kaip rodote, koks didvyris jis yra. Dažniausiai to nereikia kartoti ilgai, nes jau po trijų keturių tokių kartų mažylis puikiai supranta, ko iš jo laukiama ir norima. Kartais kantrybės reikia daugiau, bet nuo to labai priklausys, kaip kačiukas elgsis ateityje, todėl patariu būti kantriems ir žiūrėti į tai atsakingai. Jokiu būdu negalima kačiuko mušti ar kitaip bausti, jei pamatėte, kad jis netinkamoje vietoje šlapinasi ar tuštinasi! Griežtai draudžiama murkdyti jų snukučius į šlapimą ar išmatas (to negalima daryti tiek su mažais kačiukais, tiek su suaugusiais katinais)! Tai ne tik kad neveiksminga, bet ir kenksminga Jūsų santykiams su gyvūnu...

Dar vienas dalykas, kurį reiktų žinoti - kuo mažiau erdvės turi kačiukai, tuo saugiau jie jaučiasi ir tuo greičiau mokosi. Mažoje erdvėje greičiau randama wc dėžutė ir greičiau išmokstama ja naudotis. Erdvę galima didinti palaipsniui, nesuteikiant galimybės kačiukams žaisti kambariuose, kur stovi minkšti baldai ar kilimai - čia "nelaimės" dažniausiai ir atsitinka. 

Nepamirškite, kad mažoje erdvėje mažam kačiukui yra žymiai saugiau tada, kai Jūs neturite galimybės jo stebėti. 

 

Net jei įsigijote kačiuką tinkamo amžiaus, nepamirškite, kad naujuose namuose negalima jo palikti likimo valioje. Kai tik kačiuką atsivešite namo, aprodykite jam teritoriją. O svarbiausia - parodykite jam, kur stovi jo wc dėžutė! Tai turėtų būti pirmasis ekskursijos "taškas". Naujuose namuose taip pat turėtų galioti teritorijos ribojimo taisyklė. Tol, kol įsitikinsite, kad kačiukas žino, kur jo wc dėžutė ir matysite, kad jis orientuojasi naujoje aplinkoje, nebijo Jūsų ir Jūsų šeimos narių, valgo ir geria. 

Ir vėl. Net jei kačiukas buvo švaruolis nuo pat mažumės, jis gali pradėti žymėti savo teritoriją subrendus. Taigi, nelaukite to ir sterilizuokite kates bei kastruokite katinus iki jiems subręstant lytiškai. Kada tai yra? Nesu veterinarė, bet mano ir kompetentingų veterinarų nuomonės sutampa, kad jau šešių mėnesių amžiaus gyvūnas turėtų būti sterilizuojamas/kastruojamas. Taip iš anksto išvengsite blogo įpročio žymėti teritoriją. Tikrai dar kalbėsiu ateityje apie sterilizacijos/kastracijos teigiamas puses ir apie tai, kaip lytinis brendimas gali įtakoti gyvūno elgesį. Todėl nebesiplėsiu šį kartą ir paliksiu medžiagos kitam blogo įrašui apie "kovą su netinkamu katino elgesiu" suaugusiame amžiuje. Nes auklėti niekada ne vėlu. Svarbiausia žinoti, kaip tai teisingai daryti ir turėti kantrybės, užsispyrimo bei jausti didžiulę meilę savo gyvūnui tai darant.

P.S. beje, Jums derėtų labai gerai pagalvoti ar Jūs norite katino savo namuose apskritai, prieš įsigyjant gyvūną.